Su COVID-19 Europai tikrai dar teks pagyventi. Tačiau Senajame žemyne nuo pat dienos, kai pradėjo dirbti naujoji Vokietijos vyriausybė, ryškėja naujos politinės konsteliacijos.
O tai, anot „Politico“, reiškia, kad gali iškilti ir naujoviški ilgalaikių 27 šalių bloko problemų sprendimo būdai.
Žinoma, daug kas gali nueiti šuniui ant uodegų – pavyzdžiui, kils visiškai nekontroliuojama mirtinų koronaviruso atmainų banga ir ekonomika patirs dar vieną smūgį. Dar pora galimybių – Rusijos karinis puolimas Ukrainoje ar Lenkijos svaidymasis veto, kuris paralyžiuotų ES darbą.
„Tačiau nė vienas iš šių blogiausių scenarijų nėra neišvengiamas ar net realus. O priežasčių optimizmui dėl kitų metų tikrai yra“, – rašo portalas ir pateikia penkias jų.
-
Europos strateginė autonomija: pasiekiamas tikslas ar kelią į priekį užstojanti iliuzija?
-
E.Macronas ir M.Draghi ragina reformuoti ES fiskalinę tvarką
-
Lenkijos prezidentas vetavo kontroversišką įstatymą dėl žiniasklaidos priemonių valdymo
-
Ką rašo pasaulis: ar kitąmet pandemija baigsis?
-
Lenkijos premjeras: V.Putinas prisipažino šantažuojantis ES dėl dujų tiekimo
1. Koalicija prieš diržų veržimą
Daug metų ES šalys pešdavosi dėl Bendrijos fiskalinės drausmės taisyklių. Bet jos prasidėjus COVID-19 pandemijai buvo įšaldytos, o dabar, regis, gimsta sutarimas, kad norint neuždusinti atsitiesiančių ekonomikų, procedūros iki 2023-iųjų turi būti pakeistos.
Ne tik tradiciškai daugiau pinigų išleisti norintys Pietūs, bet ir taupioji Šiaurė dabar sutaria, kad viešosios investicijos bus labai svarbios Europos ekonomikos žaliajai ir skaitmeninei transformacijai, o pasenę skolų ir deficito ribojimai neturi joms trukdyti.
Būtent tokią žinią prieš pat Kalėdas bendru kreipimusi pranešė Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas ir Italijos premjeras Mario Draghi, paraginę bendro ES skolinimosi idėją taikyti ne tik pernai sukurtam laikinam ES pandeminiam fondui.
Viešąsias investicijas didinti nori ir naujoji Vokietijos centro kairės koalicija. Net šykščiųjų Nyderlandų ministras pirmininkas Markas Rutte, neseniai po ilgų derybų pagaliau subūręs naują koaliciją, žada skirti daugiau valstybės lėšų įvairiems projektams.
Savo ruožtu E.Macronas nori, kad kovo mėnesį per viršūnių susitikimą būtų aptartas Europos popandeminis ekonominis modelis.
Jau ir taupioji Šiaurė dabar sutaria, kad viešosios investicijos bus labai svarbios Europos ekonomikos žaliajai ir skaitmeninei transformacijai.
Prioritetai – didesnės viešosios investicijos, minimalios algos įvedimas visose ES šalyse narėse, sąžiningi korporatyviniai mokesčiai, griežtesnės prekybos ir investavimo taisyklės bei tiesiog aktyvesnis Bendrijos vaidmuo palaikant Europos kompanijas.
2. Prie Prancūzijos ir Vokietijos jungiasi Italija
2021-ieji buvo gana keisti ir Vokietijai, kurios buvusi kanclerė Angela Merkel ilgus mėnesius tęsė atsisveikinimo su didžiąja politika turą, ir Prancūzijai, kurios lyderis E.Macronas iki šiol blaškosi tarp darbo bei perrinkimo kampanijos.
Tačiau nuo kitų metų gegužės ES gali tikėtis dar aktyvesnės nei iki šiol Prancūzijos ir Vokietijos lyderystės.
E.Macrono šansai būti perrinktam dideli. Bet net jei, tarkime, nugalėtų dešinioji Valerie Pecresse, Prancūzija tikrai liktų proeuropietiškame kurse. Pagrindinis skirtumas tarp šių politikų – požiūris į migraciją, bet ir E.Macronas gaudo konservatyvius rinkėjus pažadais stiprinti sienos apsaugą.
Tęsti proeuropietišką politiką – ir naujosios Vokietijos valdančiosios koalicijos prioritetas. Čia ypač aktyvūs žalieji, turintys ir užsienio reikalų, ir ekonomikos, ir aplinkosaugos ministrų portfelius.
Galiausiai vis aktyvesnė Berlyno ir Paryžiaus partnerė – Roma. Šių sostinių trio, kaip tikimasi vadovaus tolesnei ES ekonominei ir politinei integracijai.
Negana to, tuoj po prezidento rinkimų Prancūzijoje didžiausios ir įtakingiausios Bendrijos šalys narės turėtų atsigręžti į primirštas Vakarų Balkanų regiono šalis, ypač Albaniją ir Šiaurės Makedoniją.
3. Didesnis dėmesys teisės viršenybei
Naujasis Vokietijos ministrų kabinetas, vadovaujamas socialdemokrato Olafo Scholzo, taip pat jau aiškiai leido suprasti, kad nebebus linkusi taip noriai eiti į kompromisus su kaprizingomis nacionalistinėmis Lenkijos ir Vengrijos vyriausybėmis.
Didesnė Berlyno ir Paryžiaus parama leis Europos Komisijai ryžtingiau spausti Varšuvą ir Budapeštą.
Pastarosios jau kuris laikas trupina teismų sistemos nepriklausomumą, riboja žiniasklaidos laisvę ir piliečių teises, galiausiai atmeta ES teisės viršenybę.
Didesnė Berlyno ir Paryžiaus parama leis Europos Komisijai ryžtingiau spausti Varšuvą ir Budapeštą laikytis ES Teisingumo teismo nurodymų bei toliau neprileisti abiejų šalių prie lėšų iš pandeminio fondo.
Ir nors Vengrijos premjeras Viktoras Orbanas lengvai neatsitrauks, balandį šalyje vyks parlamento rinkimai, o susivienijusi opozicija šįkart gali nugalėti valdančiąją partiją „Fidesz“. Net jei V.Orbanas išlaikytų valdžią, jis greičiausiai privalėtų elgtis nuosaikiau ir pragmatiškiau.
Lenkijos valdančioji „Teisės ir teisingumo“ partija į rinkimus žengs tik 2023 metais, bet jai irgi gali tekti ieškoti kompromisų – kitaip Varšuva liks be ES milijardų. Jau yra signalų, kad Lenkija nusiteikusi ieškoti išeities.
4. Strateginis aljansas
ES ir NATO santykiai dažnai gana įtempti, bet niekas taip nesukoncentruoja dėmesio į bendras problemas ir interesus kaip „didelė stora išorinė grėsmė“, rašo „Politico“.
2022 metais abi organizacijos peržiūrės ir atnaujins savo strategines doktrinas. ES patvirtins pirmąją Bendrijos istorijoje bendrųjų grėsmių analizę ir nustatys karinių ambicijų lygį „Strateginiame kompase“.
O NATO vasarą Madride atnaujins savo Strateginę koncepciją. Paskutinėje jos versijoje, priimtoje 2011 metais, Rusija vadinama partnere saugumo srityje, nė kiek neužsimenama apie Kiniją ir rašoma ne apie didžiųjų galių varžybas ar teritorinę gynybą, o kovą su terorizmu ir krizių valdymo misijas.
Žinoma, NATO ir toliau yra vadinamojo kietojo saugumo Europoje pagrindas. Tačiau daug saugumo iššūkių dabar reikalauja ir ES įprastesnių sprendimų – sankcijų, pagalbos besivystančioms šalims, kibernetinio saugumo priemonių, kovos su dezinformacija.
JAV Baltieji rūmai, beje, aktyviai palaiko ES integraciją gynybos srityje, tad NATO ir Bendrijos bendradarbiavimas 2022-aisiais turėtų suaktyvėti. Aljanso generalinį sekretorių Jensą Stoltenbergą pakeisiantis jo įpėdinis ES gynybos klausimams turėtų būti palankesnis.
5. Viltys dėl santykių su Londonu po „Brexit“
Vien tai, kad Davidas Frostas jau nebėra Jungtinės Karalystės vyriausiasis derybininkas „Brexit“ klausimais, yra pakankama priežastis viltis, kad ES ir Londono santykiai pagaliau taps guvesni.
Britų premjerui Borisui Johnsonui tikrai būtina išspręsti su Šiaurės Airija susijusias problemas dėl prekybos, kuriomis pernykščiame ES ir Jungtinės Karalystės susitarime „pasirūpino“ būtent D.Frostas.
Yra ženklų, kad Londonas nori susitarti kuo greičiau – pavyzdžiui, iki gegužę vyksiančių Šiaurės Airijos asamblėjos rinkimų, kuriuose, su ES taip ir nesusitarus, gali triumfuoti susivienijimo su Airijos Respublika siekianti partija „Sinn Fein“.
Jungtinė Karalystė visus 2021-uosius karštligiškai ieškojo naujų draugų visame pasaulyje, apsimesdama, kad Bendrija neegzistuoja ar nebėra svarbi. Bet dabar Londonas, regis, gali pasiruošęs su didžiausia šalies prekybos partnere bendrauti pragmatiškiau – tai būtų tikras Naujųjų metų stebuklas.
