– Kodėl, jūsų manymu, praėjus 20 metų nuo Latvijos nepriklausomybės paskelbimo kilo klausimas dėl rusų kalbos valstybinio statuso?
– Prieš dvidešimtį metų Latvijoje ir Baltijos šalyse karaliavo politinė-visuomeninė euforija. Tuo metu kitakalbiai į demonstracijas ėjo su lozungu „Už jūsų ir mūsų laisvę“. Daugelis, ypač inteligentija, net negalvojo apie galimą nelygiateisiškumą.
Kai jie praregėjo, valdžia pradėjo sėkmingai slopinti rusų politinį pasipriešinimą (etniniam) nelygiateisiškumui.
Slopinimas buvo toks galingas, kad nugesintas net visuomeninis judėjimas, pasisakęs už rusų mokyklų išsaugojimą (Latvijoje – red. past.).
Įsigalintį neteisingumą etniniu klausimu iš pradžių buvo galima paaiškinti nacionaliniais kompleksais. Bet ilgainiui Latvijos politinis elitas pradėjo spekuliuoti „rusišku klausimu“.
Galiausiai rusakalbė šalies dalis įsitikino, kad beteisiškumas, ne tik politinis, bet ir socialinis, kiekvienais metais stiprėja. Trumparegė valdžia, stokojusi istorinės patirties, perlenkė lazdą.
Latvijos valdžia ir kitos Baltijos šalys nuolat svarsto nacionalinį klausimą ir naudojasi tautinėmis mažumomis savo politiniams tikslams siekti. Etninių grupių nesantaikos kurstymas padeda nukreipti dėmesį nuo valdžios nesugebėjimo valdyti šalį.
– Ar matote skirtumų tarp Estijos ir Latvijos integracinės politikos?
– Iš esmės skirtumo nėra. Bet integracinė (asimiliacinė) politika Estijoje kur kas stipresnė. Lyginant Estijos kitataučius su kaimyninės šalies, Latvijos, pastebima, kad Latvijos rusakalbiai yra labiau išsilavinę, todėl aktyvesni.
Bet čia svarbus kitas niuansas – Latvijoje gerokai didesnis rusų ir žydų inteligentijos sluoksnis, nei Estijoje rusų inteligentijos. Todėl Latvijos kitataučiai sėkmingiau gina savo interesus.
Antra, Latvija ne taip artimai susijusi su kaimyninėmis Vakarų šalimis kaip Estija. Juk dar sovietmečiu estai galėdavo matyti SuomijosTV.
Trečias svarbus dalykas – latviai ir lietuviai yra baltai. Kitaip tariant, jie žymiai artimesni slavams, nei ugrofinai (estai, suomiai, vengrai).
