Jei Ukrainos krizė buvo tai, kas paskatino Europos Komisijos vadovą Jeaną Claude'ą Junckerį kovo 8-ąją prabilti apie bendras ES karines pajėgas, tai tos kalbos nėra tokios beviltiškos. Pasiūlymas pataiko į pačią silpniausią senojo pasaulio vietą kylančių grėsmių aplinkoje.
Junckerio pasiūlymas gali paskatinti teigti, kad europiečiai pagaliau pradėjo suprasti kilmę ir mastą grėsmės, ateinančios iš Rytų kaimyno. Tikrovėje ES atsilieka šviesmečiais nuo tokio plano. Tam priežasčių yra daugybė. Europos šalys jau senokai nusprendė, kad jų ribotas karines ambicijas geriau patenkins dalyvavimas NATO.
Taip pat svarbu, kad Europos valstybių kariniai biudžetai gerokai sumenko ir jos vargiai atrastų lėšų, kurios padėtų užtikrinti nepriklausomų karinių operacijų galimybes.
Be to, nėra visiškai aišku, ar Europos šalys galėtų veikti be JAV karinės pagalbos, kuri dažnai užtikrina ne tik saugumą, bet ir tarpininkavimą bei galimybę susikalbėti tarpusavyje.
Be to, daugelis valstybių (ypač Jungtinė Karalystė), kaip visada, baiminasi, jog bendros ES karinės pajėgos dubliuosis su jų valstybių struktūromis, o, galiausiai, dar labiau paskatins ES ir JAV išsiskyrimą.
Kaip ir ES karinių pajėgų idėja, šie kontrargumentai egzistuoja jau seniai. Bet šokas dėl karo Ukrainoje priminė Europai du dalykus: kokios ribotos yra žemyno karinių veiksmų galimybės bei koks jis priklausomas nuo JAV pasiryžimo ginti europiečius.
Kaip ir visada, toks supratimas Europoje sukelia dvejopą reakciją. Vieni supranta Europos priklausomybę ir reikalauja didesnės JAV pagalbos. Kiti – imasi kalbėti apie bandymus žengti nepriklausomybės link.
Šie nesutarimai išryškina takoskyrą tarp atlantistų ir golistų (red. – Prancūzijos generolas Charles'is de Gaulle'is, skatinęs didesnę Europos nepriklausomybę nuo JAV).
Europos valstybės parodė aiškų prielankumą atlantistiniam požiūriui, atsakydamos į Rusijos agresiją Ukrainoje rytinių NATO sienų stiprinimu.
Bet golistų svajonė apie nuo JAV karinių pajėgų nepriklausomą Europą vis dar gyva ir jie gali stoti į J.C.Junckerio pusę. Galiausiai, būtent federalistas Junckeris paskyrė į Europos Komisijos saugumo ir gynybos komisaro vietą golistą Michelį Barnier.
Būtina pabrėžti, kad ši sena skirtis jau praranda savo reikšmę. Net ir dėl ES Bendros saugumo ir gynybos politikos skeptiškai nusiteikusios JAV ėmė skatinti pragmatišką požiūrį į Europos gynybos galimybes.
Kiti, kaip ir aš, rašo J.Techau, jau senokai teigia, kad didesnė ES karinė nepriklausomybė leistų ne tik imtis karinių veiksmų kaimynystėje, kur JAV nenori kištis. Didesnė karinė autonomija paverstų ES įdomesne partnere ir patiems amerikiečiams, o tai tik sustiprintų transatlantinę draugystę, o ne susilpnintų ją.
Didesnė karinė autonomija paverstų ES įdomesne partnere ir patiems amerikiečiams, o tai tik sustiprintų transatlantinę draugystę.
Toks žingsnis duotų europiečiams ir didesnes galimybes veikti JAV sprendimus. Bet išties svarbus klausimas: Kiek kariniu požiūriu nepriklausoma ES gali tapti, jei ji sukurs savo karines pajėgas?
Atsakymas – nelabai nepriklausoma.
Priežastis slypi senoje tiesoje, kurios europiečiai nenori suprasti arba ją neigia: Europos saugumas pagrįstas JAV karine įtaka ir NATO stiprybe. Kitais žodžiais tariant, Europos saugumą ir taiką užtikrina JAV branduolinis arsenalas.
Esminis skirtumas tarp tokių valstybių kaip Vokietija ir Nyderlandai bei ne NATO narės Ukrainos yra būtent JAV suteikiamas branduolinis skėtis. Kol europiečiai neturi tokios branduolinės galios, kuri galėtų užtikrinti pusiausvyrą žemyne, tol jiems bus reikalinga JAV karinė galia.
Ši priklausomybė turi ypatingą reikšmę siūlomoms ES karinėms pajėgoms. Net ir suburtos tokios pajėgos turės artimai bendradarbiauti su JAV ir NATO. Būtų kvaila ir net labai pavojinga sukurtoms ES karinėms pajėgoms vykdyti savo planus, nesitariant su Baltaisiais rūmais, Pentagonu ar NATO vadovybe.
Visiška ES karinių pajėgų integracija taip pat nebus galima. Net ir dalinė paverstų golistų svajas apie nepriklausomybę visiškai nepagrįstomis. Tikrovėje ES pajėgos turėtų atsiklausti Vašingtono leidimo bet kuriai didesnio masto karinei operacijai. Tėra viena karinė galia Europos saugume ir tai nėra pati Europa.
Uodega nevizgins šuns, kad ir kaip tai žeistų golistų ambicijas. Europiečiai turėtų nepuoselėti tuščių iliuzijų – jie yra priklausomi nuo Vašingtono. Kitaip sakant, atlantistai neišvengiamai laimėjo.
Europiečiai turėtų nepuoselėti tuščių iliuzijų – jie yra priklausomi nuo Vašingtono. Kitaip sakant, atlanticistai neišvengiamai laimėjo.
Kai jau supratome tai, pradėkime kreipti dėmesį į tikrai svarbius klausimus: kaip paversti NATO 5-ąjį straipsnį saugumo garantu, kad ataka prieš vieną organizacijos narę taps ataka prieš organizaciją.
Tam Europai reikia stiprinti savo karines galimybes, o JAV reikia didinti savo karinių dalinių kiekį Europoje.
Teoriniai minties eksperimentai apie iliuzines armijas palauks.
