J.Techau atsako – ne. Tai tiesiog senoji tvarka, kuri vėl brutaliai sugrąžinta. Vakarų šokas ir skausminga reakcija kyla iš to, kad jie tikrai tikėjo, jog senoji tvarka jau sugriuvusi.
Senoji tvarka buvo sugriauta, kai NATO ėmėsi rytinės plėtros, o vėliau savo ribas išplėtė ir Europos Sąjunga, o Rusija nebuvo patenkinta, kad jos kaimynystėje esančios valstybės vis labiau slysta į Vakarų pusę. Gruzija, Moldova ir Azerbaidžanas turėjo sunkiuoju būdu išmokti, kad Rusija vertina savo įtaką regione žymiai labiau nei draugystę su Vakarais.
Maskva sukūrė įšaldytus konfliktus, kad išlaikytų maksimalią politinę įtaką minimaliomis galios sąnaudomis. Vakarai nesikišo, nes nelabai galėjo pakreipti įvykius kita tėkme. Tas pats dabar vyksta Ukrainoje, tik didesniu mastu, nes žymiai reikšmingesnės šio konflikto pasekmės.
Kai Rusija pradėjo agresiją prieš Ukrainą Vakarai netiesiogiai patvirtino šios senosios tvarkos taisykles, netrukdydami Rusijos karinei invazijai ir aneksijai.
Aišku, niekas nesutiktų su tuo nei Vašingtone, nei Londone, nei Berlyne. Tai – tragiškoji Vakarų pozicijos pusė. Vakarai negalėjo eiti į karą dėl Ukrainos, bet ir negalėjo susitaikyti su Europos valstybių ribų perbraižymu ginklo pagalba.
Galiausiai, Rusija tiesiog pervažiavo Vakarų principus. Tai patvirtino, kad Europos saugumo architektūra baigiasi ten, kur baigiasi NATO 5-ojo straipsnio galiojimo ribos.
Ukraina nebuvo ir nėra šios saugumo architektūros dalis. Nė viena Vakarų valstybė nėra pasirengusi garantuoti saugumo valstybei, kurio išties ir negalės užtikrinti.
Kitaip sakant, Vakarai bjaurisi ir nekenčia kalbų apie Rusijos interesų zoną, tačiau tyliai su ja sutinka.
Tačiau kad ir ką sakytų ekspertai, tai nėra kokybiškai nauja situacija.
Dar vienas ženklas, kad karas prieš Ukrainą nepakeitė pasaulio tvarkos – NATO reakcija. Velso susitikime 2014-ųjų metų rudenį Aljansas nusprendė sustiprinti savo rytinį flangą. Buvo sustiprintos NATO oro ir jūros policiją atliekančios pajėgos.
Organizacija šias reformas atliko sklandžiai, vieningai ir su stebinančiu ryžtu. Bet šios reformos nepakeitė Europos saugumo ribų, neišplėtė saugomos teritorijos. NATO liko pusiausvyrą užtikrinančia jėga, kokią ją ir įsivaizduoja daugelis valstybių.
Vakarų norą išlaikyti dabartinę situaciją patvirtina ir dar kelios aplinkybės. Nepanašu, kad NATO valstybės nuspręstų ryškiai didinti gynybai skiriamas išlaidas, be to, JAV reakcija į karą prieš Ukrainą buvo negatyvi, tačiau ne tokio didelio masto, kokio buvo galima tikėtis.
Būtent JAV buvo vienintelė valstybė, kuri galėjo reaguoti į Ukrainos krizę taip, kad tai būtų pakeitę geopolitinį Europos klimatą. Bet Vašingtonas nusprendė to nedaryti. Amerikiečiai neketina keisti savo nustatytos karinės įtakos Europoje mažinimo krypties, nors kai kurie atsakingi pareigūnai ir bandė perkalbėti Baltuosius rūmus.
Amerikiečiai neketina keisti savo nustatytos karinės įtakos Europoje mažinimo krypties, nors kai kurie atsakingi pareigūnai ir bandė perkalbėti Baltuosius rūmus.
Tikrovė tokia, kad JAV šiuo metu nemato tokios svarbos rūpintis Europa, kokios reikalauja vis labiau augantis galios žaidimas Ramiojo vandenyno regione ir kylantis chaosas Vidurio Rytuose.
Karas prieš Ukrainą nepasirodė toks svarbus įvykis JAV, nors Kinija tuo metu labai akylai vertino amerikiečių nusiteikimą teikti saugumo garantijas Europos partneriams.
Pekinas tikisi, kad šis precedentas padės įvertinti, kiek panaši reakcija galima jo atžvilgiu. Dar svarbiau, kad senosios tvarkos galiojimas buvo patvirtintas ir pačių Vakarų Europos gyventojų. Neatrodo, kad karas Ukrainoje būtų privertęs juos permąstyti savo pačių saugumą.
Tik saujelė mažų valstybių pasiryžo daugiau išleisti reikšmingam savo valstybių gynybos stiprinimui. Nei viena iš didesnių Europos valstybių nėra pasiryžusi pakeisti savo pasirinkto saugumo užtikrinimo kelio. Pasitikima JAV ryžtu apginti Europos saugumą. Tai galioja net ir Prancūzijai bei Jungtinei Karalystei, kažkada galingoms, bet dabar menkstančioms karinėms galioms.
Ar Ukrainos karas nieko nepakeitė? Ne visai. Du faktoriai išties pasikeitė. Pirma – Ukrainos žmonės. Krizė sustiprino jų tautinį identitetą. Revoliucinė dvasia yra gyva, galinga ir bus sunkiai nugesinama. Tai turbūt svarbiausia šios krizės žinia. Tai vieną dieną išties gali atnešti tikrų pasikeitimų Rytų Europos geopolitikoje.
Antrasis pasikeitimas – ES pagaliau išdrįso stoti į vienos iš konflikto šalių pusę. Po prodemokratiško Euromaidano judėjimo ES metė pastangas, kad pagelbėtų naujajai Ukrainos valdžiai, vedamai prezidento Petro Porošenkos, taip akivaizdžiai pasipriešindama Maskvos norams. Sąjunga niekada nedarė kažko panašaus.
Šiuo metu tik Rusija ar JAV gali pakeisti Europos geopolitinį klimatą.
Ar šie pasikeitimai bus pastovūs, priklausys nuo pačios ES, jos vieningumo ir ryžto išlaikyti šią poziciją.
Šiuo metu tik Rusija ar JAV gali pakeisti Europos geopolitinį klimatą. Vašingtono tai akivaizdžiai nedomina, taigi iniciatyva pereina į Maskvos pusę.
Kol kas Maskva išvengė agresijos NATO teritorijos ribose, kuri išties pakeistų situaciją. Tiesa, nėra aišku, kiek ilgai tai truks.
