Nepriklausomas Rusijos žiniasklaidos kanalas „Meduza“ paskelbė išsamų interviu su Rusijos ir posovietinės politikos tyrinėtoju V.Gelmanu. Jame politologas kalba apie esamą politinę situaciją Rusijoje, ko reikia, kad Kremliuje įvyktų pokyčiai, bei brėžia ateitį karą Ukrainoje pradėjusiai šaliai.
– Sergejus Gurjevas (Paryžiuje gyvenantis rusų ekonomistas, – red. past.) teigė, kad dar karo pradžioje Rusija iš informacinės autokratijos perėjo prie bauginimu pagrįstos autokratijos. Ką apie tai manote jūs? Kaip vertinate Rusijos režimo dinamiką?
– Tiesiog nematau jokios Rusijos režimo dinamikos, greičiau matau norą visais įmanomais būdais užkirsti kelią šiai dinamikai. Tai reiškia, kad niekas iš esmės nepasikeitė. Tai, ką S.Gurjevas ir politologas Danielis Treismanas pavadino informacine autokratija, veikiau buvo laikinas nukrypimas, kurį lėmė tai, kad tam tikru laikotarpiu manipuliavimą informacija ir su tuo susijusius metodus Rusijos valdžia laikė veiksmingesne taktika savo dominavimui išlaikyti. Manau, kad šios taktikos buvo atsisakyta gerokai anksčiau nei vasario 24-ąją.
-
Kremliaus kritikas: Ukrainos sunaikinimas yra tik tarpinis tikslas, po kurio seks dar vienas karas
-
„Financial Times“: ar kovoje prie Bachmuto Rusijos pajėgos pasieks retą sėkmę?
-
„Politico“: ką turi padaryti Ukraina arba Rusija, kad laimėtų karą?
-
Ar pokyčiai Rusijos vadovų gretose reiškia pokyčius ir karo lauke?
– Tuomet – kada?
– Nėra taip, kad vieną rytą Vladimiras Putinas atsikėlė ne ta koja iš lovos ir nusprendė atsisakyti informacinės autokratijos. Manau, kad nuo šios taktikos pradėta tolti po to, kai 2012 m. V.Putinas grįžo į prezidento postą. Tačiau tai vyko lėtai ir palaipsniui. Tai, ką dabar matome Rusijoje, yra klasikinis personalistinis autoritarinis režimas, kuris savo pagrindiniais parametrais apskritai nedaug kuo skiriasi nuo daugelio tokio pobūdžio režimų, būdingų XX a. antrajai pusei.
– Nepriklausomos Rusijos žmogaus teisių organizacijos „OVD-Info“ duomenimis, nuo praėjusių metų pradžios iki gruodžio vidurio Rusijoje dėl politinių priežasčių buvo sulaikyta daugiau kaip 20 tūkst. žmonių, todėl baiminamasi dar didesnių masinių represijų. Ar manote, kad tai pagrįsta?
– Masinės represijos yra kita kategorija. Tai stalinistinės represijos, kai milijonai žmonių atsidūrė gulage, Kambodžoje per masines represijas buvo sunaikinta didelė dalis šalies gyventojų. Tai, ką matome dabar, nėra masinės represijos, bet noras represijomis įbauginti nemažą dalį nepatenkintųjų padėtimi šalyje. Turiu pasakyti, kad ši Kremliaus strategija save pateisina, nes nematome jokių rimtų masinių protestų prieš tai, kas vyksta šalyje.
Prieš kurį laiką kalbėjome apie mobilizaciją ir apie tai, kad protestai prieš ją yra itin nereikšmingi ir vietinio pobūdžio. Žinoma, tokia įvykių raida nebūtų buvusi įmanoma, jei valdžia nebūtų smarkiai pakėlusi nesankcionuoto dalyvavimo protesto akcijose bausmių kartelės. Ir mes matome, kad dauguma nepatenkintųjų tuo, kas vyksta šalyje, arba ją paliko, arba lieka viduje ir stengiasi, taip sakant, ramiai sėdėti ir neišsišokti. Šia prasme ši strategija, kurią viename iš savo ilgamečių straipsnių pavadinau „baimės politika“, Kremliaus požiūriu iš esmės pasirodė esanti sėkminga.
– Tokia strategija tam tikru metu gali pareikalauti tolesnio griežtinimo?
– Nesu pasirengęs atsakyti į šį klausimą, nes tai labai priklauso nuo to, kaip klostysis įvykiai mūšio lauke, ir nuo to, su kokiomis problemomis Rusijai teks toliau susidurti dėl karo veiksmų ir blogėjančios ekonominės padėties. Žinoma, jei padėtis blogės ir kils nepasitenkinimo apraiškų, valdžia ketina į tai reaguoti dar labiau verždama varžtus.
– Tapo populiaru Rusijos režimą lyginti su fašizmu arba tiesiogiai įvardyti kaip fašistinį. Jūs ne kartą sakėte, kad tai yra supaprastinimas, vis dėlto ar įžvelgiate pavojų, kad Rusijos režimas gali virsti totalitarizmu?
– Totalitarizmas yra toks ideologinis Šaltojo karo baubas, kurį dėl ideologinių priežasčių pasitelkdavo daugelis gana autoritetingų ir gerbiamų ekspertų, bandydami sugretinti nacių režimą Vokietijoje ir Stalino režimą Sovietų Sąjungoje. Žinoma, tame yra dalis tiesos.
Dabartinėje Rusijoje stebime klasikinius personalistinio autoritarizmo bruožus. Tai politinio dalyvavimo demobilizacija – nesėkmingi bandymai kaip nors sužadinti mases ir nukreipti jas į kovą su „priešu“. Nepaisant daugybės propagandos pastangų, nepastebime nieko panašaus į stalinistines kampanijas. Be to, [taip pat] tai bandymai valstybiškai kontroliuoti ekonomiką, bet dabartinėje Rusijoje jie yra daug kuklesni nei Stalino laikais Sovietų Sąjungoje.
Tai reiškia, kad nematome labai daug bruožų, kurie buvo būdingi trečiojo ir penktojo dešimtmečių sovietiniam režimui, ir nelabai aišku, pirma, ar tokia įvykių raida įmanoma iš principo, ir, antra, kam Rusijos valdžiai to reikia – nauda jai čia visiškai neakivaizdi, o sąnaudos labai didelės.
Galiausiai, ir tai svarbiausia, Sovietų Sąjungoje egzistavo valdymo hierarchija, kurios centre buvo Komunistų partija su kolektyvine vadovybe priešakyje. Ji iš tiesų buvo vadovaujanti sovietinės visuomenės jėga, o partijos aparatas buvo svarbiausias kontrolės centras. Šiandien nieko panašaus nepastebime, partiniai režimai neišauga iš personalistinių režimų. Veikiau priešingai – partiniai režimai gali degraduoti į personalistinius. Ir apskritai nelabai aišku, kaip dabartinė sistema gali virsti kažkuo, kas primintų Stalino laikų Sovietų Sąjungą.
Manau, kad tuos žmones, kurie brėžia tokias paraleles, skatina ne tik nepritarimas tam, ką daro Rusijos valdžia, bet ir tam tikras nesupratimas, kaip veikė sovietinė valdymo sistema.
– Ar 2022 metais Rusijos režimas tapo asmeniškesnis, t.y. dabar labiau nei anksčiau priklauso nuo Vladimiro Putino asmeniškai?
– Asmeniškai nuo V.Putino per pastaruosius 10 metų priklausė vis daugiau. Vėlgi, visa tai nepasikeitė vasario 24-osios rytą. Jei pažvelgsime į V.Putino valdymą per pirmąsias dvi kadencijas, pamatysime, kad jis buvo suvaržytas daugybės apribojimų – tiek formalių, tiek neformalių. V.Putinas 2000-aisiais buvo priverstas skaitytis su ekonominiais veikėjais, įskaitant oligarchus, ir pilietine biurokratija, įskaitant regionų vadovus. Štai kodėl, pavyzdžiui, 2008 metais prezidento rinkimų išvakarėse V.Putinas nedrįso panaikinti savo kadencijos apribojimų, bet pasirinko lojalų įpėdinį Dmitrijų Medvedevą.
V.Putinui grįžus į prezidento postą, šie apribojimai ėmė nykti – ir dėl institucinių pokyčių, ir dėl Kremliaus politinių žingsnių. Pastarasis svarbus tokio pobūdžio žingsnis buvo Konstitucijos pataisos, priimtos 2020 metais.
Žinoma, dabar matome, kad beveik visi esminiai sprendimai yra susieti su V.Putinu ir jo veiksmai nesusiduria su jokiais rimtais vidaus politikos apribojimais. Tai jau seniai vykstančios evoliucijos pasekmė.
– Ar tai buvo tikslingi žingsniai, pasiruošimas ateičiai?
– Veikiau logiška evoliucinė raida, būdinga tokio pobūdžio režimams. Pateiksiu literatūrinę analogiją. Klasikinis personalistinio autoritarizmo apibūdinimas yra Gabrielio García Márquezo romane „Patriarcho ruduo“. Pagrindinis veikėjas, valdęs 100 metų, laikui bėgant keitėsi, viena vertus, veikiamas asmeninių biografijos aplinkybių, kita vertus, problemų, su kuriomis susidūrė kaip politikas, įskaitant, tarkime, sąmokslus jo aplinkoje. Todėl herojus, kurį Márquezas aprašo mirties išvakarėse, visai nėra tas personažas, kuris atėjo į valdžią būdamas jaunas diktatorius. Kažką panašaus galima pasakyti ir apie Rusijos režimo raidą nuo 2000 metų iki šių dienų.
– Savo knygoje rašėte, kad žema viešojo administravimo kokybė, neatitinkanti Rusijos ekonominio išsivystymo lygio, yra Rusijos režimo bruožas. T.y. ne kompetencijos stoka ir nelemtas aplinkybių susiklostymas, o sąmoningas žmonių, kurie yra valdžioje ir per tokį valdymą siekia ją išlaikyti kuo ilgiau, pasirinkimas. Ar šia prasme sprendimas pradėti invaziją į Ukrainą yra šio „nederamo valdymo“ apogėjus ar nukrypimas, netelpantis į šį modelį?
– Čia yra du atsakymai. Pirmasis – taip, tai ne klaida, o savybė, nes, apskritai kalbant, įtakos gavimo požiūriu, kariuomenės įvedimas į Ukrainą ir jos teritorijos bei išteklių užgrobimas yra visiškai logiškas įtakos išplėtimas.
Antrasis atsakymas – sprendimas siųsti karius į Ukrainą, žinoma, nebuvo parengtas ir apgalvotas, jis buvo grindžiamas sąmoningai klaidingomis idėjomis tiek apie Rusiją, tiek apie Ukrainą. Iš tikrųjų čia svarbų vaidmenį suvaidino netinkamas užsienio ir gynybos politikos valdymas. Įvairioje žurnalistinėje medžiagoje skaitome, kad Rusijos ginkluotosios pajėgos buvo visiškai nepasirengusios karo veiksmams, o užsienio politikos idėjos buvo grindžiamos iškreiptais duomenimis. Jie patys įkrito į duobę, kurią tikėjosi iškasti savo priešininkams.
– Daug kartų kalbėjote apie Rusijos vyriausybėje veikiančias grupes, konkuruojančias dėl įtakos. Ar galime kalbėti apie galutinę „silovikų“ pergalę?
– Nepasakyčiau, kad yra vieninga ir darni „silovikų“ grupė. Natūralu, kad egzistuoja visiškai skirtingos grupės, kurios kovoja dėl įtakos sferų. Tiesą sakant, tai matome iš, sakykime, Gynybos ministerijos vadovybės ir tokių žmonių kaip Jevgenijus Prigožinas ir Čečėnijos lyderis Ramzanas Kadyrovas konfrontacijos pavyzdžių. Taip pat matome, kad užsienio bendrovėms pasitraukus iš Rusijos, naudos ieškotojai įsigijo pelningo turto.
Didesnės išlaidos gynybai ir saugumui taip pat yra labai svarbi naudos dalis. Taigi ši kova tęsiasi. Tai, kiek ji paaštrės, vėlgi priklauso nuo padėties mūšio lauke. Kuo daugiau problemų, tuo didesnė konflikto rizika. Kartais sužinome, kad verslininkas iškrito pro langą, nutinka dar kas nors – tai taip pat yra šalutinis kovos už naudų perskirstymą poveikis.
– Kokios gali būti šios padidėjusios naudos paieškų pasekmės valdymo kokybei?
– Yra labai garsus Charleso Tilly, žymaus sociologo ir istoriko, analizavusio valstybių formavimąsi ankstyvojoje moderniojoje Europoje, posakis: „Karas sukūrė valstybę“. Tai reiškia, kad kariniai konfliktai yra svarbi valstybės kūrimo paskata. Kadangi karui reikia veikiančios mokesčių sistemos, reguliarių ginkluotųjų pajėgų, žmogiškųjų pajėgumų, kariuomenei ir ypač laivynui reikia kompetentingų karių: išsilavinimo, karo medicinos ir pan.
Ch.Tilly manė, kad tautos kūrimas yra šalutinis karinių konfliktų produktas. Jei blogai valdote savo šalį, jei nieko nedarote, patirsite karinį pralaimėjimą, o kraštutiniu atveju jus gali užkariauti pažangesni kaimynai arba galite prarasti bet kokią tarptautinę įtaką. Šimtmečius Europos valstybės vystėsi būtent taip.
Tačiau Rusijos atvejis aiškiai neatitinka šios logikos, nes tam, kad tarptautiniai konfliktai taptų valstybės kūrimo varikliu, reikia dar vieno labai svarbaus dalyko – politinio elito pasikeitimo, kai valstybės aparate, taip pat ir aukščiausiu lygiu, įskaitant valstybių vadovus, atsirastų veiksmingesni lyderiai, kuriems rūpi, kad jų šalis nepralaimėtų karų ir neišnyktų iš pasaulio politinio žemėlapio. O Rusijoje visi dabartiniai veiksmai nukreipti į tai, kad valdžioje liktų tie patys žmonės ir būtų kuo labiau įtvirtintas vidaus politinis status quo. Akivaizdu, kad šie veiksmai jokiu būdu nepadeda sumažinti konfliktų dėl naudos siekimo ir kovos dėl jos maksimizavimo – priešingai.
Ch.Tilly logika labiau būdinga Ukrainai, kurios valdymas iki 2022 metų iš esmės nebuvo geresnis nei Rusijos. Jei pažvelgtume į tarptautinius reitingus, pamatytume, kad valdžios kokybė Ukrainoje buvo ne ką geresnė, o kai kuriais atvejais net prastesnė nei Rusijoje.
Tačiau pirmiausia Ukrainoje įvyko gana reikšminga elito kaita – šis procesas prasidėjo Volodymyrui Zelenskiui atėjus į valdžią. Antra, jai didelę įtaką daro tarptautinė bendruomenė, o tai susiję ne tik su karo veiksmais, bet ir su tuo, kad Ukraina pretenduoja tapti Europos Sąjungos nare. Todėl ES kelia tam tikrus reikalavimus, kurie nelabai skiriasi nuo tų, kurie buvo keliami Rytų Europos šalims: būtina keisti teisės aktus, daugelį procedūrų ir taisyklių. Ir Ukrainos valdžia yra priversta tai daryti.
Rusijos valdžios institucijas nuo išorės įtakos saugo jų suverenitetas, o suverenitetas, paprastai tariant, reiškia „ką noriu, tą darau“. Jie nenori atsisakyti savo suverenių ketinimų – priešingai.
Reikia, kad pasikeistų bent jau elitas, pradedant valstybės vadovu ir baigiant svarbiausiais ministrais, saugumo pajėgomis ir pan.
– Ar per pastaruosius metus pasikeitė technokratų vaidmuo Rusijos valdžioje?
– Pagrindinė technokratų užduotis Rusijos valstybinėje administracijoje buvo apsaugoti nuo kvailysčių. Štai kodėl, tarkime, visus šiuos metus V.Putinas toleravo Elvirą Nabiuliną kaip Centrinio banko vadovę, užuot paskyręs, pavyzdžiui, savo buvusį patarėją Sergejų Glazjevą ar ką nors kitą iš savo aplinkos į šį postą. Rusijos technokratų apsaugos nuo kvailysčių funkcija, iš esmės, atliekama iki šiol – neperžengiant jų galimybių ribų. Kita problema yra ta, kad ne viskas priklauso nuo jų.
– Atrodo, kad tiek tarp pačių rusų, tiek užsienyje vis dažniau kalbama apie tai, kad, kalbant jūsų terminais, nederamas Rusijos valdymas yra nulemtas šimtmečių istorijos ir negali būti pakeistas. Todėl su tokia valstybe niekada neįmanoma susitarti ir ji turi arba išnykti, kaip Sovietų Sąjunga, arba būti užkariauta kitos, veiksmingesnės valstybės. Ką apie tai manote?
– Praeityje daugelis šalių buvo prastai valdomos, tačiau joms pavyko pakeisti valdymą į gerąją pusę. Tai nereiškia, kad pokyčiai į gerąją pusę vyksta stebuklingai, tai ilgas procesas. Jei grįžtume keliais dešimtmečiais atgal ir pažvelgtume, kaip, pavyzdžiui, Pietų Korėja buvo valdoma Syngmano Rhee laikais, pamatytume, kad valdymo kokybė, net pagal to meto standartus, buvo, atvirai kalbant, labai prasta. Tačiau dėl pokyčių tiek Pietų Korėja, tiek daugelis kitų ne Vakarų šalių laikui bėgant iš tiesų pagerino savo valdymo kokybę. Tai buvo labai skausmingas procesas, tačiau jis vis dėlto įvyko.
Įsivaizduokite kokį nors stebėtoją, kuris, pažvelgęs į Pietų Korėją penktojo dešimtmečio pabaigoje, būtų mostelėjęs į ją ranka ir pasakęs, kad Šiaurės Korėja yra pažangesnė ir efektyvesnė, todėl Pietų Korėją geriau „nurašyti“: tegul ateina komunistai ir įveda savo tvarką. Tačiau taip neįvyko. Ir šiandien matome išsivysčiusią šalį, demonstruojančią aukštą viešojo administravimo kokybę.
Jei pažvelgtume į Rusijos posovietinio laikotarpio patirtį, pamatytume, kad 2000-ųjų pradžioje, kai V.Putinas pirmą kartą atėjo į valdžią, jis rėmė reformas, kuriomis buvo siekiama pagerinti viešojo administravimo kokybę. Ir tai, kas buvo padaryta per jo pirmąją prezidentinę kadenciją, objektyviai lėmė, kad Rusijos rodikliai visuose tarptautiniuose reitinguose pagerėjo – pagerėjo valstybinio reguliavimo kokybė ir korupcijos kontrolė. Kitas dalykas – šios reformos pasirodė esančios dalinės, nedavė laukiamų rezultatų ir galiausiai buvo apribotos.
– Knygos „The Politics of Bad Governance in Contemporary Russia“ pabaigoje rašote, kad blogo valdymo nuosmukis Rusijoje gali pasiekti tašką, iš kurio nebebus galima grįžti, o po to bus neįmanoma ištaisyti padėties. Ką tai reiškia praktiškai? Kaip atrodo šis negrįžimo taškas?
– Daugelis šalių, susidūrusių su netinkamu valdymu, tokioje padėtyje įstringa dešimtmečius, net nepaisant politinių režimų kaitos. Taigi daugelyje Afrikos šalių, pavyzdžiui, Zimbabvėje ar Ruandoje, vienus autokratus pakeitė kiti, o pokyčiai į gerąją pusę pasirodė esą nereikšmingi. Praktiškai tai reiškia visiškai korumpuotą valstybės aparatą, visišką paskatų vystymuisi, tam, kad nebūtų plėšiama šalis ir kapitalas išvežamas kažkur į užsienį, nebuvimą, o būtų kuriamos tos pačios „efektyvumo kišenės“, kurias aprašiau knygoje. Tokia įvykių raida tampa tuo labiau tikėtina, kuo ilgiau trunka „specialioji karinė operacija“.
Įsivaizduokite, kad dabar baigėsi ne 2022 metai, o yra 2042 metų gruodis, ir mes vėl diskutuojame apie padėtį mūšio lauke – bijau, kad iki to laiko net šalies vadovybės pasikeitimas ir kai kurių šalies plėtra suinteresuotų žmonių atėjimas į valdžią nieko iš esmės nepakeis. Ir gali susiklostyti situacija, kai jokiomis priemonėmis nepavyks pagerinti viešojo administravimo kokybės. Tai vadinu nepataisomu nuosmukiu.
Apskritai, jei pažvelgsime į Pasaulio banko rodiklius, tai daugelyje pasaulio šalių viešojo administravimo kokybė gerėja. Be to, matome, kad ji gerėja ir pokomunistinėse šalyse. Taip, būna pakilimų ir nuosmukių, pavyzdžiui, Vengrijoje, valdant ministrui pirmininkui Viktorui Orbanui, atsirado gana didelis svarbiausių viešojo administravimo kokybės rodiklių nuosmukis. Tačiau bendra tendencija yra ta, kad veikiant ekonominiam vystymuisi ir globalizacijai, valdžios kokybė gerėja.
Yra šalių, kurios ilgą laiką išlieka žemame lygyje, ir niekas joms negali padėti. O svarbiausia, kad jos negali padėti pačios sau. Tai reiškia, kad šių šalių perspektyvos turi būti numarintos. Jei kas nors [iš jos piliečių] nori ko nors pasiekti, turi išvykti iš šios šalies į kokią nors kitą šalį. Ir teoriškai tai gali tęstis neribotą laiką.
– Daugelis žmonių pagalvos, kad beveik viskas, kas pasakyta apie nepataisomą nuosmukį, jau tinka Rusijai. Ką pasakytumėte jūs?
– Šiandien Rusija, man regis, turi potencialo nederamą valdymą jei ne įveikti, tai bent apriboti. Bet, dar kartą kartoju, jei dabartinė įvykių raida tęsis dešimtmečius, gali paaiškėti, kad šis uždavinys tiesiog nepakeliamas.
Neatmetu galimybės, kad šalyje gali įvykti demokratizacija, tačiau praktiškai demokratizacija gali lemti tai, kad vienus sukčius ir vagis pakeis kiti. Tai labai apgailėtina, bet negaliu atmesti ir tokios galimybės. Man atrodo, kad laiko veiksnys šiuo atveju yra daug svarbesnis už nuopuolio gylį. Vadinasi, sunku išlipti iš duobės, kurioje esi trumpą laiką, bet tai įmanoma, o jei duobėje esi jau ne vieną dešimtmetį, pats nuspręsi, kad iš jos išlipti neverta.
– Minite, kad šiandieninėje Rusijoje įžvelgiate potencialą jei ne įveikti, tai apriboti nederamą valdymą. Ką konkrečiai tai galėtų reikšti praktikoje?
– Būtina, bet nepakankama sąlyga, yra politinio režimo pasikeitimas ir rimti pokyčiai Rusijos politinėje klasėje. Be to, šie pokyčiai šiuo atveju turėtų būti ne tik ir ne tiek asmeniniai, kiek struktūriniai. Paprasčiau tariant, tie, kurie šiandien yra daugiau nei subrendę, turi visiems laikams palikti politinę areną, juos turi pakeisti modernesni ir labiau išsilavinę žmonės. Ši sąlyga yra būtina, bet nepakankama, antraip gali atsitikti taip, kad vienus sukčius ir vagis pakeis kiti, o tai duos priešingą rezultatą.
Antras labai svarbus dalykas – atsisakymas „protų niokojimo“, įsivaizdavimų apie didelę Rusijos, kaip pasaulinės supervalstybės, svarbą pasaulyje. Turiu pripažinti, kad Rusijos vieta šiuolaikiniame pasaulyje, jei ne visai prie išvietės, tai arti jos. Deja, po vasario 24-osios Rusija tokią vietą užėmė rimtai ir ilgam.
Turėsime su tuo susitaikyti, turėsime remtis tuo, kad, norėdami pasikeisti į gerąją pusę, turėsime atsisakyti dalies valstybės suvereniteto.
– Ką konkrečiai turite omenyje sakydamas, kad Rusija turės atsisakyti dalies savo suvereniteto?
– Pavyzdžiui, tarptautinių organizacijų sąlygų vykdymas arba „kolektyvinių Vakarų“ reikalavimai Rusijai. Polemiškai kalbant: „Yra sąrašas asmenų, kuriuos privalote išduoti Hagai, ir už tai dalis sankcijų jums bus panaikinta. Yra sąrašas įstatymų, kuriuos privalote priimti ir jų laikytis, ir už tai dalis kitų sankcijų bus panaikintos.“
Reikės keisti ir teisės aktus, ir teisėsaugos praktiką, ir tai turės būti daroma realiai, o ne popieriuje. Taip, daugelis šalių, gavusių Vakarų pagalbą, bandė apgauti savo donorus ir iš tikrųjų nieko nedarė. Panašiai elgėsi ir Rusijos valdžia praėjusio amžiaus dešimtajame dešimtmetyje, kai bandė gauti paskolas iš Tarptautinio valiutos fondo.
Problema ta, kad visos šios pastangos [gerinti viešąjį administravimą] greitų rezultatų neduos. Tai reiškia, kad tie žmonės, kurie turės vykdyti šias reformas, greičiausiai nebus jų naudos gavėjai, o gal net ir jų vaikai nebus šių reformų naudos gavėjai. Tai yra mokestis už tai, iš kokios skylės Rusija turi išsikapstyti.
Galima neišlipti iš duobės ir toliau degraduoti – tai daug lengviau, tam reikia daug mažiau pastangų. Bet tada teks likti toje pačioje duobėje daugeliui kartų.
