Iki šiol liberalai vis dar buvo naudingas sistemos elementas, vaidinant demokratiją, politinius procesus, sulaukiant tam tikro atsako iš visuomenės. Bet po naujų žemumų santykiuose su Vakarais vaidinti nebėra ko.
Kaip dūmas išnyko oligarcho Michailo Prochorovo įkurta ir Kremliaus režimo valdyta „Pilietinė platforma“. Nebevaidinama, kad Aleksejus Navalnas – teisėtas politinio žaidimo dalyvis. Jo veiklai pradėta atvirai priešintis, o jam pačiam mesti kriminaliniai kaltinimai.
Kremliui nebėra nieko gėdytis. Tuo pat metu tokie susidorojimai kaip Bolotnajos protestuotojų areštas parodė visiems opozicijos atstovams, kas jų laukia, jei priešinsis. O jei Vakarai ir norės kažką pasakyti, jiems „bejausmį ir negailestingą atsaką“, kaip rašė poetas Puškinas, duos Rusijos televizija.
Įtampos valdymo metodai, pasak A.Kolesnikovo, pasikeitė. Vietoje tam tikros erdvės liberalams viską užgožė superherojus Putinas. Jei traukinys nustojo važiuoti, jis atkeliaus prie geležinkelių bėgių, apžvelgs visus traukinio darbuotojus ir griežtai paklaus: „Ar jūs visai išprotėjote?“, ir traukinys vėl ims riedėti.
Įtampos valdymo metodai, pasak A.Kolesnikovo, pasikeitė. Vietoje tam tikros erdvės liberalams viską užgožė superherojus Putinas.
Jei liberalai tokie nereikšmingi, tai kam juos atakuoti? A.Kolesnikovo teigimu, Kremliuje, o kartu ir didžiojoje dalyje Rusijos, vyrauja pasipriešinimo kovos mentalitetas, kuriam būtinas priešas, atakuojantis vartus.
Be to, jis turi būti ne tik už vartų, bet ir viduje. Tam, kad būtų patenkintas pilyje uždarytų ir aukos sindromu susargdintų gyventojų poreikis gintis, jiems pradedama pasakoti apie „penktąją koloną“ arba „tautos išdavikus“.
A.Kolesnikovo manymu, būtent tam Kremlius ir įsileidžia dalį liberalų. Šie ministrai ar agentūrų darbuotojai vėliau priversti iškuopti visą mėšlą, kurį pridirba autoritarinis režimas. Būtent todėl vienintelė laisva kritika, kuri girdima Rusijos žiniasklaidoje – ministrų kabineto kritika.
Natūralu, kad ši situacija keisis. Tam tikru metu neišvengiamai teks pritaikyti tikrai liberalios ekonomikos politiką, ne tik, buvusio finansų ministro Aleksejaus Kudrino žodžiais tariant, pinigų perskirstymą ir Rezervinio fondo tuštinimą.
Antra priežastis, Rusija visada žengė reformų ir kontrreformų keliu. Puikus to pavyzdys prieš 30 metų buvo Michailo Gorbačiovo atėjimas į valdžią po senojo komunistų vado Konstantino Černenkos mirties. Nei pati komunistų partija, nei regionų skyriai, nei paprasti Sovietų Sąjungos gyventojai nebebūtų ištvėrę dar vieno seno ir neveiklaus vadovo.
Visos lenktynės turi savo ribas, nesvarbu, ar tai būtų ginklavimosi varžybos, ar lenktynės, kas palaidos daugiau partijos sekretorių, ar patriotiško kvailumo skatinimas.
Visos lenktynės turi savo ribas, nesvarbu, ar tai būtų ginklavimosi varžybos, ar lenktynės, kas palaidos daugiau partijos sekretorių, ar patriotiško kvailumo skatinimas.
Staliną jo poste galėjo pakeisti trys žmonės – Nikita Chruščiovas, Georgijus Malenkovas ir Lavrentijus Berija. A.Kolesnikovo teigimu, padėtis po Stalino valdymo buvo tokia, kad net jei laimėjęs būtų ne N.Chruščiovas, o G.Malenkovas, o tikriausiai ir L.Berija, jie būtų atskleidę Stalino nusikaltimus ir pradėję „atšilimo“ politiką.
Pasak jo, net kraugeriu vadintas L.Berija būtų priverstas keisti savo reputaciją į reformatoriaus. Štai tokie yra Rusijos istorijos gniaužtai: geležiniai, o ne liberalūs, darė išvadą A.Kolesnikovas.