Atsakydamas į žurnalisto klausimą, ar įvykiai Ukrainoje, Irake, Sirijoje, Gazos Ruože, Vakarų Afrikoje nėra požymis to, kad žmonija yra ties sprogimo pradžia, prancūzų politologas sakė: „2014 metų vasara, laimei, neturi nieko bendro su 1914-ųjų vasara. Nepaisant to, ji pasižymi tvyrančia didžiule baime. Nauja yra tai, kad iškilo situacijų, kurios, regis, visiškai nekontroliuojamos žmonių. Afrikoje tai – Ebolos virusas. Šią pandemiją galima naudoti kaip geopolitinių Artimųjų Rytų problemų metaforą. Fundamentalizmo virusas pasiekė neregėtų mastų. „Islamo valstybė“ dabar atrodo pavojingesnė nei „al Qaeda“. Kalifato – o iš tiesų teroristinės valstybės – sukūrimo planai įkūnija ne tik Artimųjų Rytų, bet ir Vakarų košmarą.“
Laikas grįžti prie kietos diplomatijos
Baimė, anot politologo, kyla iš to, kad nesuvokiama, ką reikėtų padaryti bandant išeiti iš šių krizių, baimės atspindi mūsų dezorientaciją sudėtingame naujame pasaulyje. Politologas mano, kad visgi pagrindinė grėsmė Vakarams kyla ne iš „Islamo valstybės“ ir fundamentalistinio chaoso įtakos. „Pagrindinė grėsmė Europai – rusų anachronizmas ir faktas, kad V.Putinas prarado ribų jausmą bei gerokai pervertina Rusijos galimybes, žaisdamas rusų nacionalizmu, kad įgytų daugiau populiarumo šalies viduje“, – sakė politologas.
Ilgalaikėje perspektyvoje jis įžvelgia ir potencialius Kinijos keliamus pavojus. Skirtingai nuo Rusijos, ši valstybė turi galimybių įgyvendinti savo milžiniškas ambicijas. Keblumų kyla dėl to, kad labai sudėtinga grėsmes sudėlioti hierarchijoje pagal trumpalaikę, vidutinio laiko ir ilgalaikę perspektyvas. Taip pat sudėtinga atskirti, kokias strategijas pasirinkti vis naujoms kylančioms krizėms.
„Kuomet kalbama apie vadovavimo pasaulyje krizę, paprastai turima omeny JAV nesugebėjimą pasirinkti ilgalaikę strategiją. Mūsų pasaulio metafora gali būti į turbulencijos zoną įskridęs lėktuvas ir piloto nesugebėjimas nuspręsti, kaip elgtis. Iš čia ir baimė, kad lėktuvas suduš“, – sako prancūzų tyrinėtojas.
Atsakydamas į klausimą, kokią poziciją reikėtų pasirinkti V.Putino atžvilgiu, politologas sakė: „Egzistuoja keli būdai. Pagrindinis: nustatyti ribas V.Putino ambicijoms Ukrainoje. Tai pagrindinė geopolitinė užduotis: reikia pasakyti V.Putinui ir rusams, kad jie negali toliau griauti tvarkos, nusistovėjusios po Sovietų Sąjungos žlugimo, ir priversti juos suprasti, jog tokios politikos tęsimo kaina jiems bus didesnė nei mums. Net jeigu mes suprantame, kad V.Putinas mums reikalingas tokių klausimų kaip padėties Irane ar Sirijoje sprendimas, tai nereiškia, jog mes turime paklusti jo ambicijoms ir valiai. Laikas grįžti prie kietos diplomatijos. V.Putinui kol kas gerai sekasi todėl, kad jis vienas priima sprendimus nesant realios visuomeninės nuomonės. Taip pat todėl, kad žinoma, ko jis nori – atstatyti svarbią Maskvos įtakos sferą, o štai mes nežinome, ko norime“, – sakė politologas.
