Plačiajai visuomenei nebuvo suteikta daug informacijos apie neseniai įvykusį V.Putino ir A.Lukašenkos susitikimą Sočyje, kuris truko apie penkias valandas.
Žmonės sužinojo, kad V.Putinas pakvietė svečią išsimaudyti, o A.Lukašenka pažadėjo Rusijos prezidentui parodyti kažkokius dokumentus, kuriuos jis atsigabeno aptrintame lagaminėlyje.
„Visa ši scena buvo skirta pensinio amžiaus rinkėjams abiejose „broliškose“ šalyse. Tai buvo bandymas sužavėti žmones tuo, kad abu lyderiai vaisingai šnekėjosi penkias valandas, ir krepšiu, iš kurio Lukašenka tarsi Merė Popins gali išsitraukti „tikrąją situaciją“ atskleidžiančią informaciją“, – rašo K.Rogovas.
-
Analitikai: A.Lukašenką ir V.Putiną vienija noras rasti „priešų“ Vakaruose
-
Edwardas Lucasas: Kaip Lukašenka laimėjo mūšį, ir ką mes dėl to darome
-
Analitikas V.Jurkonis: baisiausias scenarijus – Minsko atsidavimas Kremliui
-
Apklausti R.Protasevičiaus vyksta separatistinės Luhansko respublikos atstovai
Antrąją susitikimo dieną Kremlius pranešė apie antrąją Rusijos paskolos Minskui dalį – nors dėl jos buvo susitarta gerokai anksčiau. Dar pridėta apsikabinimų, pietūs V.Putino jachtoje.
„Idiliškas vaizdelis, kuriuo norėta pademonstruoti Rusijos paramą Lukašenkai, iš tiesų pridengia dramatišką realybę ir faktą, kad sąjunga visai nėra draugiška“, – pabrėžia analitikas.
Tikslas – atimti pasirinkimo galimybę
K.Rogovo teigimu, dabartinė Rusijos ir Baltarusijos santykių būklė glaudžiai susijusi su Krymo aneksija ir plataus masto Kremliaus konfrontacija su Vakarais.
Esą po to, kai Kremlius pavertė Ukrainą priešininke, taip iš esmės net įstumdama Kijevą į Vakarų glėbį, nedidelė Baltarusija tapo kur kas svarbesnė nei anksčiau.
„Ją galima vadinti vienintele visapusiška Rusijos sąjungininke, vienintele tikra satelitine valstybe. Problema tai, kad Baltarusija nėra besąlygiška Rusijos partnerė. Ji taip pat nėra patikima satelitinė šalis“, – pastebi K.Rogovas.
A.Lukašenkos sprendimas nepripažinti Krymo buvo ne šiaip simbolinis gestas – jis paliko duris į Vakarus atidarytas ir rezervavo sau vietą tarptautinėje daugumoje, be to, jis virto savotišku tarpininku tarp Rusijos ir Ukrainos „Minsko taikos procese“.
Ne veltui Rusijos ambasadoriumi Minske buvo paskirtas saugumietis, artimas V.Putino patikėtinis Michailas Babičius.
„Tokia neutralumo mantija visgi parodė, kad Maskva pažeidžiama ir izoliuota. Nenuostabu, kad Kremliaus silovikai padarė išvadą, jog Lukašenkos nudreifavimas Vakarų link visiškai nepriimtinas“, – teigia K.Rogovas.
Pasak jo, vos V.Putinui pradėjus dabartinę kadenciją prezidento poste Kremlius pradėjo operaciją, kurios tikslas – negrįžtamai „pririšti“ Baltarusiją prie Rusijos. Esą ne veltui Rusijos ambasadoriumi Minske buvo paskirtas saugumietis, artimas V.Putino patikėtinis Michailas Babičius.
Buvo nuomonių, kad naujoji strategija susijusi su V.Putinu siekiu kuo ilgiau išsilaikyti valdžioje. K.Rogovo manymu, greičiausiai tikrai egzistavo planas sujungti abi valstybes.
„Tačiau svarbesnis strateginis tikslas buvo bent keleriems metams atimti iš Lukašenkos pasirinkimą ir galimybę flirtuoti su Vakarais. Tikslas nepasikeitė ir tada, kai dėl Lukašenkos užsispyrimo ir kitų komplikacijų Kremlius turėjo atšaukti planus paskelbti Putiną Sąjunginės valstybės vadovu“, – mano apžvalgininkas.
Šliaužianti de facto aneksija
Maskva beveik neabejotinai pasistengė, kad prieš ir per Baltarusijos prezidento rinkimus 2020 metais šalyje kiltų sumaištis. A.Lukašenka savo ruožtu pradėjo kalbėti apie „Kremliaus grėsmę Baltarusijos suverenitetui“.
„Tiesą sakant, praėjusiame dešimtmetyje Lukašenka apie „nacionalinį suverenitetą“ kalba taip, kaip anksčiau kalbėdavo apie sąjungą su Rusija.
Bet nei jis, nei Kremlius, regis, nesuvokė, kiek daug baltarusių jau nepasitiki Lukašenka ir kokios ryškios protesto nuotaikos šalyje.
Žvelgiant plačiau, abu pusės nesuprato, kad požiūris, bent jau jaunimo, pasikeitė iš esmės – daugybė baltarusių šalį įsivaizduoja labiau kaip jaukią Rytų Europos provinciją, kaip kaimyninę Lietuvą, o ne kaip Rusijos galybės forpostą“, – rašo K.Rogovas.
Dabar svajonės apie sovietinę brolybę, apie kurią anksčiau drąsiai kalbėjo A.Lukašenka ir kurią tikėjosi išnaudoti V.Putinas, neliko nė trupinėlio. O tai reiškė, kad suirutė dėl rinkimų Minskui virto galinga politine krize.
Kremlius dabar tikisi, kad A.Lukašenka sutriuškins bet kokią opoziciją ir taip atlaisvins kelią planui šliaužiančiam Baltarusijos de facto užvaldymui.
„Maskvos akyse Lukašenka neteko politinio kapitalo, reikalingo norint efektyviai valdyti Baltarusiją ateityje. Bet Lukašenka Maskvai išlieka vertingas kaip mauras, kuris turi padaryti tai, ko iš jo reikalaujama“, – tvirtina analitikas.
Esą Kremlius dabar tikisi, kad A.Lukašenka sutriuškins bet kokią opoziciją ir taip atlaisvins kelią planui šliaužiančiam Baltarusijos de facto užvaldymui.
„Pagal šį planą simboliniai politinio susijungimo žingsniai, kuriems nepritaria Baltarusijos žmonės, atidedami neribotam laikui, bet į Baltarusiją įsiskverbia rusiškas kapitalas, politinės jėgos ir silovikai“, – vardija K.Rogovas.
Akmuo po Kremliaus kaklu
„Ryanair“ lėktuvo nutupdymas ir juo skridusio Romano Protasevičiaus areštas – naujas posūkis visoje šioje istorijoje. Kas suplanavo šią operaciją ir kodėl?
Anot K.Rogovo, pirmąja pasekme tapo „Belavia“, turbūt vieno sėkmingiausių Baltarusijos valstybės ekonominio projekto – krizė. Šios oro linijos jau buvo tvarkingai įžengusios į Europos rinką, bet dabar iš jos jau yra išstumtos.
„Kam prireikė pasirašyti tokį mirties nuosprendį? Tam, kad būtų galima per kameras stebėti, kaip kalėjimo prižiūrėtojai muša 26 metų berniuką?“ – klausia politologas.
Negana to, panašu, kad ES šalys susitars dėl sektorinių sankcijų Baltarusijos ekonomikai. R.Protasevičiaus areštas išties privertė Europą atsibusti ir sureaguoti į A.Lukašenkos režimo vykdomas represijas ir žmogaus teisių pažeidimus.
2019 metais Baltarusijos eksporto į ES apimtys siekė 8,5 mlrd. JAV dolerių. Jei režimas netektų bent dalies šių pajamų, ekonomika susiriestų nuo tokio skausmingo smūgio.
„Iš pirmo žvilgsnio toks scenarijus tik padidintų Baltarusijos priklausomybę nuo Kremliaus. Bet kita monetos pusė – tikimybė, kad Maskva tikriausiai neturi jokio noro atlyginti Baltarusijai už būsimus nuostolius Europos rinkose.
Dabar Baltarusija, kurią gali įsukti sankcijų spiralė, jau atrodo panašesnė į akmenį po Maskvos kaklu. O Rusija lyg tyčia pati bando mobilizuoti resursus ir išsilaikyti tarptautinės izoliacijos sąlygomis“, – mano K.Rogovas.
Kitaip tariant, gilėjanti Baltarusijos politinė izoliacija lengvina Maskvai užduotį užsitikrinti A.Lukašenkos paklusnumą. Bet Rusijai tai jau kainuoja.
„Prireiks kelerių metų, kol Lukašenkos režimą apgaubęs nuodų debesis išsisklaidys tiek, kad Minskas galėtų vėl firtuoti su Europa, tad Kremlius gali tiesiog įšaldyti santykius su Baltarusija ir sprendimo paieškas atidėti ateičiai.
Vis dėlto nuostabiausia tai, kaip Lukašenka, aršus demokratijos ir Vakarų vertybių priešininkas, natūralus Kremliaus sąjungininkas, nuo Rusijos priklausomas visais aspektais, sugeba ir toliau išlikti Maskvos gerklėje įstrigusia ašaka“, – teigia K.Rogovas.
