„Žodis „viešpatauti“ Biblijoje reiškia visai ką kita nei už jos ribų, – kalbėjo tėvas R.Cantalamessa. – Biblijoje „viešpats“ tai ne savo pavaldinius išnaudojantis politinis valdovas, bet Dievas, Viešpats ir Tėvas. Tad ir viešpatavimas kūrinijai reiškia ne kūrinių išnaudojimą savo tikslams, bet saugojimą, globą.“
R.Cantalamessa atkreipė dėmesį į akivaizdžią paralelę: kaip Dievas yra žmogaus „viešpats“, taip ir žmogus yra „viešpats“ likusios kūrinijos atžvilgiu. Jis yra už kūriniją atsakingas jos saugotojas. Tad tikėjimas, kad Dievas sukūrė pasaulį ir kad sukūrė žmogų kaip savo paveikslą į save panašų – tai ne grėsmė kūrinijai, bet pati geriausia garantija.
Biblijoje „viešpats“ tai ne savo pavaldinius išnaudojantis politinis valdovas, bet Dievas, Viešpats ir Tėvas. Tad ir viešpatavimas kūrinijai reiškia ne kūrinių išnaudojimą savo tikslams, bet saugojimą, globą.
Pasak R.Cantalamessos, geriausias įrodymas, kad ne biblinė vizija yra žmogaus besaikio viešpatavimo gamtai šaltinis, yra tai, kad didžiausio gamtos užterštumo žemėlapis visiškai nesutampa su biblinės religijos ir kitų religijų paplitimu, bet atspindi netvarkingos, tik pelno siekiančios industrializacijos, protestuotojus užčiaupiančios ir jokios valdžios nebijančios korupcijos paplitimą.
Toliau savo homilijoje R.Cantalamessa komentavo Žodžio liturgijoje skaitytą Evangelijos pagal Matą ištrauką: „per daug nesirūpinkite savo gyvybe, ką valgysite, nei savo kūnu, kuo vilkėsite“ (Mt 6.25). Girdime visą chorą protestų: Kaipgi nesirūpinti ateitimi? Čia reikalingas patikslinimas, – sakė pamokslininkas, – kad šie žodžiai skirti pirmiausia tiems, kurie kviečiami radikaliai sekti Jėzumi. Tie kas visą gyvenimą sudeda į Dievo apvaizdos rankas niekada nelieka nuvilti. Jie iš tiesų visada, kartais galbūt paskutinę akimirką, gauna tai, kas būtina.
„Šie žodžiai skirti ir mums. Jais nenorima pasakyti: nesirūpinkite savo ateitimi, bet norima pasakyti: rūpinkitės ne savo ateitimi, bet tų, kurie ateis po jūsų. Tad neklauskite: „Ką valgysime?“, „Ką gersime?“, „Kuo vilkėsime?“, bet verčiau klauskite: „Ką jie valgys?“, „Ką jie gers?“, „Kuo jie vilkės?“. Ką valgys ir gers, kuo vilkės mūsų vaikai ir visi kiti būsimi mūsų planetos gyventojai.“
Likusią homilijos dalį R.Cantalamessa skyrė šv. Pranciškui Asyžiečiui ir ypač jo Kūrinijos giesmei. „Pranciškus, – sakė pamokslininkas, – tai gyvas įrodymas, koks svarbus tikėjimas į Dievą mūsų bendroms pastangoms saugoti kūriniją. Jo meilė kūriniams tai tiesioginė tikėjimo Dievo visuotine tėvyste pasekmė.“
„Žinoma, – sakė tėvas Cantalamessa, – Pranciškus neturėjo globalinės pasaulio ekologinių problemų vizijos. Jos vizija buvo lokali, betarpiška. Pranciškus galvojo tik apie tai ką galėjo nuveikti jis pats arba jo broliai. Ir čia Pranciškus mus moko labai svarbaus dalyko. Šiandien labai madingas šūkis, skelbia: „Galvok globaliai, darbuokis lokaliai“ (Think globally, act locally). Iš tiesų, kokia prasmė kovoti su atmosferos, vandenynų ir miškų teršėjais, jei aš pats prie upės ar jūros kranto išmetu plastikinį maišelį, kuris ten pasiliks ištisus amžius, jei kas kitas jo nepaims; jei išmetu kur pasitaiko, pakelėje, miške viską, kas man nereikalinga?“
„Saugoti gamtą, kaip ir taiką, sako mūsų Šventasis Tėvas Pranciškus, įmanoma tik „namudiniu“ būdu, tai yra pradedant nuo savęs pačių. Taika prasideda nuo tavęs. Nuo tavęs prasideda ir kūrinijos apsauga,“ – baigė pamokslą R.Cantalamessa.
