Apie šimtmetį švenčiančią Latviją: „Dainų žemė Latvija pavertė savo kančias ir skausmą į šokį ir dainą ir stengiasi tapti dialogo bei susitikimo, taikaus ir į ateitį žiūrinčio sambūrio vieta. Jūs visi pernelyg gerai žinote laisvės, kurią turėjote iškovoti vis iš naujo ir iš naujo, kainą.“
Žinia skirtingų atšakų krikščionims: „Ši misija iš mūsų reikalauja nustoti gręžiotis į praeities žaizdas ar užsiimti į save nukreiptais metodais tam, kad susikauptume ties Aukščiausiojo malda. Mūsų misija yra užtikrinti, kad evangelijos muzika toliau būtų girdima viešose aikštėse.“
Grėsmė krikščionybei: „Galime paimti tai, kas mums suteikia tapatybę ir paverčia ją praeities skulptūra, turizmo atrakcija, muziejaus kūriniu, primenančiais ankstesnių amžių pasiekimus, didžiulės istorinės vertės objektą, bet nebegalinčiais jaudinti tų širdžių, kurios su jais susiduria.
Tas pats gali nutikti ir su tikėjimu. Mes galime nustoti jaustis krikščionimis gyventojais ir tapti tik turistais.
Netgi galime sakyti, kad visa krikščioniškoji tradicija gali susidurti su tokia rizika – rizika tapti muziejaus eksponatu, uždarytu mūsų bažnyčių sienose ir nebesuteikiančiu mums gaidos, galinčios išjudinti širdis ir įkvėpti tų, kurie ją girdi.“
Pamokslas Agluonoje: „Eikime sutikti mūsų žmones, paguosti juos ir juos palydėti. Nebijokime patirti švelnumo galybės, įsitraukti ir leisti savo gyvenimui tapti sudėtingesniu kitų labui.“
Pagyrimas Latvijai: „Latvijos motiniška globa, atitinkamai atspindima šio vizito temos, pasireiškia gebėjimu plėtoti išties veiksmingas strategijas, nukreiptas į konkrečias šeimas, senyvus žmones, vaikus ir jaunimą, o ne į ekonomikos viršenybę prieš gyvenimą“.
