Pranciškus yra trečiasis pontifikas, apsilankęs Romos žydų bendruomenės pagrindiniuose maldos namuose.
Jonas Paulius II Italijos sostinėje esančioje Didžiojoje sinagogoje lankėsi 1986-aisiais, o dabartinio Katalikų Bažnyčios vadovo pirmtakas Benediktas XVI – 2010 metais.
Priešais Vatikaną kitame Tibro upės krante stovinti sinagoga yra buvusio geto rajone, kuriame kai kurių Pranciškaus pirmtakų nurodymu daugiau nei tris amžius, iki XIX amžiaus pabaigoje įvykusios emancipacijos, buvo priversti gyventi žydai.
Primindamas apie „nenutraukiamą ryšį tarp žydų ir krikščionių“, popiežius čia paskelbė taikos žinią.
„Smurtas prieš žmones kertasi su bet kokia religija, verta šio vardo, ir ypač su didžiosiomis monoteistinėmis religijomis“, – sakė Pranciškus per pirmąjį apsilankymą sinagogoje nuo tada, kai 2013-aisias buvo išrinktas katalikų Bažnyčios vadovu.
Ryšiai tarp krikščionybės ir judaizmo, kurie pagerėjo Jono Pauliaus II ir Benedikto XVI popiežiavimo metu, tapo dar šiltesni, kai Katalikų Bažnyčios vadovu tapo Pranciškus.
Jis paragino atmesti „visas antisemitizmo formas“ ir sakė: „Turime pasmerkti bet kokią iš to kylančią prievartą, diskriminaciją ir persekiojimą“.
Atvykęs į sinagogą popiežius buvo sutiktas garsiais plojimais. Prie žydų maldos namų laiptų jį pasitiko Romos vyriausiasis rabinas Riccardo Di Segni.
Pranciškus savo ruožtu pasveikino 1 500 kviestinių svečių, susirinkusių sinagogoje pontifiko apsilankymo proga.
Ryšiai tarp krikščionybės ir judaizmo, kurie pagerėjo Jono Pauliaus II ir Benedikto XVI popiežiavimo metu, tapo dar šiltesni, kai Katalikų Bažnyčios vadovu tapo Pranciškus. Dabartinis pontifikas yra ne tik ilgai draugiškai bendravęs su Argentinos rabinu Abrahamu Skorka, bet ir bendrai išspausdino su juo pokalbių knygą apie etikos, moralės ir tikėjimo klausimus.
Vizito metu popiežius apžiūrėjo dvi atminimo lenteles sinagogos soduose – vieną, žyminčią tragišką 1943 metų incidentą, kai buvo sučiupta ir deportuota į nacių mirties stovyklą Aušvice daugiau kaip tūkstantis žydų, ir kitą, primenančią apie 1983 išpuolį prieš pastatą, per kurį vienas žmogus žuvo, o dar 37 buvo sužeisti.
„Šeši milijonai žmonių, vien tik dėl to, kad jie priklausė žydų tautai, tapo aukomis paties nežmoniškiausio barbariškumo, kuris buvo vykdomas vardan ideologijos, norėjusios pastatyti žmogų Dievo vietoje“, – sakė Pranciškus.
Prie pagrindinio klausimo, kuris šimtmečiais temdė šių dviejų tikėjimų santykius, buvo sugrįžta gruodžio mėnesį, kai aukšto rango katalikų teologai pareiškė, jog judėjai gali užsitikrinti amžinąjį išganymą neatsiversdami į krikščionybę.
Gruodį aukšto rango katalikų teologai pareiškė, kad judėjai gali užsitikrinti amžinąjį išganymą neatsiversdami į krikščionybę.
„Nors žydai negali tikėti Jėzumi Kristumi kaip visuotiniu atpirkėju, jie dalyvauja išganyme, kadangi Dievo dovanos ir pašaukimas yra neatšaukiami“, – nurodoma teologų išvadoje, kurios santrauka buvo išplatinta žiniasklaidai.
Tikėjimas, kad išganymą užsitikrina tik tikėjimas Kristumi, yra esmingas bet kurios krikščionybės šakos ar srovės pamatas.
Tačiau tokiam požiūriui taip pat yra verčiama kaltė dėl netolerantiškos evangelinės tendencijos, kuri buvo priežastis pačių tamsiausių krikščionybės apraiškų istorijoje, įskaitant antimusulmoniškus kryžiaus žygių viduramžiais ir šimtmečius trukusį krikščionišką antisemitizmą.
