„Nuo pat vaikystės, – sakė Pranciškus, – bet ypač senatvėje, kai vis dažniau ištinka įvairūs negalavimai, šią mūsų pažeidžiamumo patirtį išgyvename visų pirma šeimoje.
Šeimos nario liga sukelia daugiau skausmo, tačiau sergantysis sulaukia ir daugiau meilės iš savo šeimos narių. Nuo visados šeima yra tarsi artimiausia ligoninė.
Šiandieniame pasaulyje dar labai dažnai ne visiems žmonėms prieinama gera medicinos slauga, tad šeima jiems yra vienintelė ligoninė.“
„Gerai įsidėmėkime Jono evangelijos pasakojimą apie nuo gimimo aklo žmogaus pagydymą. Mokiniai garsiai svarsto: kas kaltas, kas nusidėjo: jis pats ar jo tėvai? Jėzus labai aiškiai atsako: „Nei jis nenusidėjo, nei jo tėvai, bet jame turi apsireikšti Dievo darbai.“ Ir jį pagydė. Štai kur Dievo garbė! Štai kur Bažnyčios pašaukimas! – kalbėjo popiežius. Padėti ligoniams, o ne leistis į tuščias kalbas. Visada padėti, guosti, kelti dvasią, būti su sergančiaisiais.“
Susidūrus su liga ir šeimoje kyla sunkumų, kuriuos lemia žmogaus silpnumas. Tačiau, antra vertus, liga stiprina šeimos narių tarpusavio ryšius.
„Susidūrus su liga ir šeimoje kyla sunkumų, kuriuos lemia žmogaus silpnumas. Tačiau, antra vertus, liga stiprina šeimos narių tarpusavio ryšius. Labai svarbu ugdyti vaikus solidarumui ligos metu. Jei vaikas taip auklėjamas, kad nematytų ligos ir kančios, jo širdis tampa kieta, vaikas tampa nejautrus kito kančiai, nesugeba stoti akistaton su kančia ir pakelti ribinių situacijų.
Artimo žmogaus silpnumas ir kančia, artimųjų meilė sergančiajam, ypač jei lydima maldos, mūsų vaikams ir anūkams gali būti labai svarbi gyvenimo mokykla.
Krikščionių bendruomenė gerai žino, kad reikia padėti šeimoms, kurių nariai serga, kad negalima jų palikti vienų. Turime būti dėkingi Viešpačiui už brolišką krikščionių solidarumą ligoje ir kančioje. Tai tikras lobis ir tikra išmintis, kuri geriau už bet kokias kalbas padeda suprasti Dievo Karalystę, – sakė popiežius Pranciškus baigdamas trečiadienio bendrąją audienciją.
