Daugelį metų nebuvo atsakymo į klausimą, kas bus neoficialus Europos lyderis. Pastaruosius kelerius metus vyravo nuomonė, kad tik E.Macronas ir A.Merkel yra rimti kandidatai į šią poziciją.
Tai savaime suprantama – Prancūzija ir Vokietija yra didžiausios valstybės Europos Sąjungoje.
Tačiau Europa ir vėl atsidūrusi ant krizės ribos. AMerkel užleis kanclerės postą, o jos įpėdinės Annegret Kramp-Karrenbauer įtaka dar nežinoma.
E.Macrono palaikymas išblėso, o Paryžiuje kyla įtampa, nes lyderio neturinti minia lieja neviltį ant prezidento ir jo komandos, esą nesugebančios išpildyti nekonkrečių pertvarkos pažadų (kita vertus, E.Macronas kiek atsitiesė po nacionalinių debatų maratono).
Prancūzai turi savo kelią
Dinamiką žemyne didžiąja dalimi nulemia dinamika Vokietijos ir Prancūzijos santykiuose. Taip yra ir dabar.
Europos Sąjunga, ypač euro zona, kovoja su didelėmis ekonomikos problemomis. Didelė dalis Vokietiją valdančios Krikščionių demokratų sąjungos ir jos Bavarijos seserinės partijos Krikščionių socialinės sąjungos ir toliau siekia finansinio stabilumo bei ne per daug reguliuojamos rinkos.
O Prancūzija tęsia šalyje giliai įsišaknijusią ekonominę tradiciją ir nori sukti kitu keliu.
Prancūzija ilgą laiką siekė užtikrinti savo pramonės konkurencingumą devalvuodama valiutą. Nuo 1948 metų, kai į rinką atėjo Vokietijos markė, iki euro įvedimo Prancūzijos frankas prarado didelę dalį vertės palyginus su Vokietijos valiuta.
Žvelgiant atgal akivaizdu, kad tebuvo laiko klausimas, kada vokiečių tolerancija pinigų perskirstymui išseks.
Dabar jau aišku, kad paryžiečių tvirtinimai, kad Prancūzijos ekonomika tokia pat stipri kaip Vokietijos, nėra pagrįsti.
Buvęs Prancūzijos prezidentas Francois Mitterrand'as tvirtai pasisakė už euro įvedimą ir tai darė skaičiuodamas, kad Vokietija niekada nedrįstų kelti grėsmės naujai bendrai valiutai ir visada laiduos kitų skolas. Kol kas panašu, kad rizikingas Prancūzijos sprendimas atsipirko.
Smūgiai per reitingus ir įtaką
Tačiau praeitis ne visada yra geras orientyras ateičiai. Žvelgiant atgal akivaizdu, kad tebuvo laiko klausimas, kada vokiečių tolerancija pinigų perskirstymui išseks. Tai dar neįvyko, tačiau visur matyti ženklų, kad tai ne už kalnų.
Vienas tokių signalų – euroskeptiška partija „Alternatyva Vokietijai“, kuri ne tik pateko į parlamentą, bet ir yra didžiausia opozicinė partija Bundestage.
Vokiečius vis sunkiau įtikinti gelbėti žmones kitose šalyse – ypač turint omenyje, kad kai kurie iš tų žmonių yra turtingesni už pačius Vokietijos gyventojus. Tai galbūt skamba keistai, nes atlyginimai Vokietijoje yra vieni didžiausių Europoje.
Tačiau pasižiūrėjus į namų ūkio pajamas susidaro kitoks vaizdas. Turtą valdančių piliečių Vokietijoje kur kas mažiau nei Prancūzijoje, Italijoje ar net Graikijoje. Be to, italai paprastai į pensiją išeina anksčiau nei vokiečiai.
O E.Macrono bandymas tapti Europos lyderiu iš dalies buvo F.Mitterand'o žaidimų tęsinys: jis vis kalbėjo apie kuo glaudesnę Bendriją ir taip slopino savo paties pažadus dėl rimtų vidaus reformų Prancūzijoje.
Neseniai šalį supurtę protestai verčia suabejoti jo sugebėjimu siekti šių tikslų, todėl nuo tos akimirkos tapo sunku įsivaizduoti Europą, vedamą E.Macrono.
Savo ruožtu A.Merkel reputacija nepavydėtina nuo pat 2015 metų, kai ji nusprendė nuolankiai sutikti į Vokietiją plūstančius migrantus.
Annegret Kramp-Karrenbauer galbūt pavyks pabėgti nuo A.Merkel likimo, tačiau ji irgi neturės daug įtakos sprendžiant Europos problemas dėl aukščiau paminėtos priežasties – vokiečiai nenusiteikę padenginėti kitų šalių įsiskolinimus.
Tad E.Macrono ir A.Merkel silpnybės atveria duris dar vienam žaidėjui – Austrijos kancleriui Sebastianui Kurzui.
Drąsiai griebiasi iniciatyvos
Iš pirmo žvilgsnio atrodo prieštaringa teigti, kad Austrijos, šalies, turinčios mažiau nei 9 mln. gyventojų, ministras pirmininkas galėtų tapti Europos lyderiu.
Tačiau S.Kurzas jau įrodė turįs daugiau vizijų nei jo kolegos kitose valstybėse ir geriausiai suprantąs, kaip toliau klostysis politika Europoje.
Tarkime, kalbėdamas apie pagrindinius klausimus dėl migracijos, S.Kurzas sakosi esąs žmogus, galintis pasiekti konkrečius tikslus, nors Vakarų žiniasklaidos biurokratai vis dar švenčia A.Merkel „drąsą“ nieko nedaryti.
„Sakiau, kad tai didelė klaida, – teigė 32 metų kancleris. – Pagalvojęs apie 2015-uosius ir Europos Sąjungos poziciją tais metais, galiu teigti, kad retorika pasikeitė dramatiškai.“ Jis teisus.
2016 metų vasarį S.Kurzas, tuometinis Austrijos užsienio reikalų ministras, į Vieną pasikvietė savo kolegas iš Vakarų Balkanų tam, kad susitartų dėl migrantų koridoriaus, vedančio į Vengriją, Austriją ir Vokietiją, uždarymo.
Tai jis padarė nepaisydamas Europos Komisijos prezidento Jeano-Claude'o Junckerio ir pačios A.Merkel prieštaravimų.
Tarsi norint paryškinti požiūrių skirtumus, niekas nei iš Europos Komisijos, nei iš Vokietijos į susirinkimą nebuvo pakviestas.
Nenori ES federacijos
Euro krizė labiausiai supjudė Šiaurės ir Pietų Europą, o migrantų krizė žemyną padalino į rytinė ir vakarinę dalis.
Susiskaldymas ryškiausiai pasireiškė vadinamosios Višegrado grupės šalyse – Vengrijoje, Lenkijoje, Čekijoje ir Slovakijoje. Šios valstybės agitavo už visiškai kitokį požiūrį į migraciją.
Bet ne tik į migraciją – Višegrado ketvertas akivaizdžiai nenori glaudesnės ES kaip savaime suprantamo dalyko.
Priešingai, jos per Šaltąjį karą priklausė Varšuvos sutarties organizacijai, kuriai vadovavo Maskva, ir – su priežastimi ar be jos – jaučia galvos skausmą girdėdamos pamokslus ir patyčias iš Briuselio.
Austrija nėra oficiali šios grupės narė, tačiau Višegrado ketvertas ją itin gerbia, o S.Kurzo dėka Austrija atlieka tarpininkės tarp Rytų ir Vakarų vaidmenį. Tokį balansą iš dalies lemia ir istorija.
Višegrado ketvertas akivaizdžiai nenori glaudesnės ES kaip savaime suprantamo dalyko.
Visos Višegrado grupės narės buvo Austrijos-Vengrijos dalis arba palaikė artimus ryšius su Viena. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą Austrija buvo įtakingiausia Vakarų valstybė Balkanuose ir dėl to vis dar puikiai išmano šio regiono kultūrą, istoriją ir kalbas.
Per Šaltąjį karą neutralumą pasirinkusi Austrija išlaikė ypatingus ryšius su šiomis šalimis.
Priviliojo J.C.Junckerį?
Kalbėdamas apie migraciją, S.Kurzas stengiasi sulaukti Europos pritarimo – ar net vieningo palaikymo – Višegrado grupės pozicijai. Neoficialus ES šalių vadovų susitikimas, įvykęs Zalcburge praėjusį rugsėjį, yra puikus pavyzdys.
Į susitikimą daug dėmesio buvo kreipiama dėl Theresos May pasirodymo. Ir iš tiesų – žiniasklaidos antraštės jai nebuvo palankios, nes Europa garsiai peikė Jungtinės Karalystės premjerės pasiūlymus dėl „Brexit“.
Tačiau šis susirinkimas buvo ypatingas ir tuo, kad jame išsiskyrė A.Merkel ir J.C.Junckerio nuomonės migracijos klausimu.
J.C.Junckeris interviu Austrijos žiniasklaidai pareiškė: „Pateikiau siūlymą, kuris nepatinka net man pačiam: valstybės, nepriimančios pabėgėlių, turėtų labiau įsitraukti kitose srityse, pavyzdžiui, finansuojant sienų apsaugą.
Valstybės, nepriimančios pabėgėlių, turėtų bent pasirūpinti nepilnamečiais be tėvų. Nemanau, kad tai galėtų privesti prie protestų Vengrijoje ar Lenkijoje.“
Galbūt J.C.Junckeriui jo paties pasiūlymas ir nepatiko, tačiau tai buvo būtent tai, ko uoliai siekė S.Kurzas.
Stulbinantis Europos Komisijos pirmininko 180 laipsnių posūkis A.Merkel ir E.Macroną ne tik apstulbino, bet ir izoliavo.
Aistros dėl migracijos pakto
S.Kurzas neklumpa ir toliau. Spalį jis prisijungė prie Vengrijos ir viešai atsisakė pasirašyti JT migracijos paktą.
„Kai kuriuos pakto punktus vertiname labai kritiškai. Pavyzdžiui, prieglobsčio siekimo suplakimą su ekonomine migracija“, – tuo metu teigė Austrijos kancleris, nors paktas tebuvo neįpareigojantis, simbolinis dokumentas.
Pakto atmetimas visgi tapo lygiai taip pat simboliškai stiprus signalas. O kadangi Austrija pernai pusmetį pirmininkavo ES, S.Kurzo sprendimas prabilti suteikė pretekstą ir kelioms kitoms Europos valstybėms pasisakyti prieš dokumentą.
Galutiniame balsavime gruodį Vengrija, Čekijos Respublika ir Lenkija balsavo „prieš“, o Austrija, Bulgarija, Italija, Latvija, Rumunija ir Slovakija susilaikė. Belgija balsavo „už“, tačiau šalies vyriausybė dėl to vos nesugriuvo.
Gali supurtyti Europą
Naujosios Hanzos sąjungos – aštuonių palankių prekybos atžvilgiu ir finansiškai konservatyvių Šiaurės Europos ir Baltijos valstybių bloko – sukūrimas yra dar vienas A.Merkel nesugebėjimo suvaldyti padėtį Europoje pavyzdys.
Kadangi Jungtinė Karalystė netrukus paliks Europos Sąjungą, šios valstybės susivienijo tam, kad nebūtų sutraiškytos Prancūzijos ir Vokietijos griaunamosios jėgos.
Jei S.Kurzas galėtų sukurti kažkokią sąjungą tarp Naujosios Hanzos sąjungos valstybių ir Višegrado grupės, toks darinys iš esmės pakeistų politinę dinamiką žemyne.
Užuot pasikliovusios prancūziško stiliaus politine integracija, šios šalys siekia nacionalinės atsakomybės ir laikosi išlaidų taisyklių. Anksčiau Vokietijos pareiga buvo kalbėti už šias valstybes ir siekti kompromisų su Prancūzija, kuri atstovavo vadinamajai „Club Med“ grupei, sudarytai iš Pietų Europos valstybių.
Tačiau viename ES šalių finansų ministrų susirinkime Nyderlandai užsmaugė ambicingas E.Macrono idėjas dėl Europos biudžeto, o Vokietija apskritai nepanoro pasisakyti.
Jei S.Kurzas galėtų sukurti kažkokią sąjungą tarp Naujosios Hanzos sąjungos valstybių ir Višegrado grupės, toks darinys iš esmės pakeistų politinę dinamiką žemyne ir, svarbiausia, nustumtų Vokietiją į labai nepalankią poziciją.
Frydrichas II (Prūsijos karalius, – red.) kartą yra pasakęs, kad svarbiausia sąlyga bet kokios užsienio politikos atsiradimui yra gera vidaus politika, kadangi niekas nesulauks pagarbos iš kitų, jei nesugebės suvaldyti situacijos namuose. S.Kurzas tikriausiai tai žino.
-
Austrija nagrinėja galimybę steigti migrantų priėmimo centrus už ES ribų
-
Austrija siūlo neberegistruoti paraiškų pabėgėlio statusui Europos Sąjungoje gauti
-
Austrija: ES turi įtikinti pietines valstybes nares dėl sienų apsaugos plano
-
Vokietija ir Prancūzija „atnaujino įžadus“, tačiau ES problemos niekur nedingo
-
Austrijos kancleris S.Kurzas sukritikavo E.Macrono siūlymus dėl ES pertvarkymo
