Laikraščio „The Guardian“ žurnalistai pakalbino vieną iš nukentėjusiųjų. Adamu pasivadinęs vyras pasakojo, kad ant jo kojų ir rankų pirštų buvo pritvirtinti metaliniai spaustuvai, kuriais per visą kūną buvo siunčiama elektros srovė.
Jei vyras ištverdavo nesurikęs, kiti pareigūnai prisijungdavo prie egzekucijų daužydami jį medinėmis lazdomis arba metaliniais strypais.
Kankindami vyrą, pareigūnai jį plūdo už buvimą homoseksualiu, reikalavo pasakyti kitų jo pažįstamų gėjų Čečėnijoje vardus: „Kartais jie bandė iš manęs išgauti informaciją, o kartais tiesiog linksminosi.“
Adamas buvo laikomas vienoje patalpoje su dar maždaug tuzinu homoseksualių vyrų, kurie buvo kasdien kankinami. Panašios „valymų“ kampanijos buvo vykdomos ir kituose respublikos miestuose.
Nežinau, kas nutiko kitiems. Pernelyg pavojinga su jais susisiekti, kadangi yra klausomasi mūsų telefoninių pokalbių.
Paklaustas apie kitų suimtųjų likimą, Adamas sakė gyvenantis nežinioje: „Nežinau, kas nutiko kitiems. Pernelyg pavojinga su jais susisiekti, kadangi yra klausomasi mūsų telefoninių pokalbių.“
Adamo istorija prasidėjo nuo skambučio iš draugo gėjaus: „Paskambinęs jis labai ramiu, įprastu balsu pasiūlė susitikti. Kadangi seniai jį pažinojau, nieko neįtariau.“
Tačiau vos nuvykęs į sutartą vietą, Adamas suprato, kad pateko į spąstus: jį pasitiko šeši žmonės, kai kurie iš jų – uniformuoti, rėkiantys, kad žino apie jo homoseksualumą.
Iš pradžių Adamas bandė neigti savo seksualinę orientaciją, tačiau greitai pasidarė aišku, kad pasalą surengę pareigūnai skaitė jo kitiems vyrams siųstas žinutes.
Galiausiai Adamas prisipažino, buvo išvežtas ir įkalintas. Čia jam teko miegoti ant betoninių grindų.
„Jie mus pažadindavo 5 valandą ryto, o užmigti leisdavo tik 1 valandą nakties. Kaskart ateidavo vis kiti žmonės ir pakaitomis mus mušė. Kartais jie atvesdavo kitus kalinius, kuriems buvo pranešta, kad esame gėjai, ir įsakydavo jiems mus mušti“, – pasakojo nukentėjusysis.
Skirtingose vietose laikyti pagrobtieji pasakojo panašias istorijas apie sumušimus ir kankinimus elektrošoku. Pareigūnai atėmė jų mobiliuosius ir reikalavo pasakyti, kurie iš telefono adresinėje rastų vyrų numerių priklauso homoseksualams.
Vyro tėvams buvo pasakyta: „Jūsų sūnus yra iškrypėlis. Darykite su juo tai, ką turite padaryti.“
„Jie vadino mus gyvuliais ir antžmogiais, sakė, kad čia ir mirsime“, – teigė Adamas.
Kiek daugiau nei po 10 dienų, kai kurie vyrai buvo paleisti pas savo šeimas. Vyro tėvams buvo pasakyta: „Jūsų sūnus yra iškrypėlis. Darykite su juo tai, ką turite padaryti.“
Nors Adamas šeimai neigė kaltinimus dėl savo netradicinės orientacijos, tėvas atsisakė su juo kalbėtis ir grasino smurtu.
Kitą naktį Adamas susirinko savo daiktus, niekam nesakęs nė žodžio paliko namus ir išvyko kiek įmanoma toliau nuo Čečėnijos. Šiuo metu su šeima nepalaiko jokio ryšio.
Nusikaltimas prieš žmoniją
Homoseksualų teisių aktyvistas iš Sankt Peterburgo Igoris Kočetkovas padėjo įkurti skubios pagalbos centrą, į kurį besikreipiantiems Čečėnijos gėjams padedama saugiai palikti šalį.
Aktyvisto teigimu, jį pasiekė daugybės žmonių pagalbos prašymai. Nemaža dalis besikreipusiųjų slapstosi ne tik nuo valdžios pareigūnų, bet ir šeimos narių.
„Kalbame apie masinį homoseksualų persekiojimą. Valdžios pareigūnai pagrobia šimtus žmonių.
Tokie nusikaltimai neturi precedento ne tik Rusijos, bet ir viso pasaulio istorijoje. Neabejoju, kad tai – nusikaltimas prieš žmoniją“, – tvirtino I.Kočetkovas.
Čečėnijos visuomenė itin konservatyvi, paremta stipriais šeimos ryšiais ir dominuojančia islamo religija. Todėl nenuostabu, kad homoseksualumas yra laikomas dėme visai giminei. Gėjų broliams ir seserims itin sunku susituokti, kadangi jų šeima visuomenės akyse yra „sugedusi“.
I.Kočetkovas: „Tie žmonės gyvena visiškai uždaroje visuomenėje ir praleidžia visą gyvenimą bandydami išlikti paslaptyje. Dauguma jų nė nesugeba ištarti žodžio „gėjus“.“
Dauguma homoseksualių čečėnų yra susituokę ir gyvena dvigubus gyvenimus. Nenorėdami užtraukti gėdos šeimai, bando užgniaužti savo jausmus.
„The Guardian“ kalbinti vyrai savo šeimai ir tradicinės orientacijos draugams niekada neprasitarė apie savo homoseksualumą, o susitikimus su kitais gėjais organizuodavo itin slaptai.
Aktyvistas I.Kočetkovas pasakojo: „Tie žmonės gyvena visiškai uždaroje visuomenėje ir praleidžia visą gyvenimą bandydami išlikti paslaptyje. Dauguma jų nė nesugeba ištarti žodžio „gėjus“.“
Susidorojimu grasina ir šeimos nariai
Daug metų Čečėnijos valdžios pareigūnai šantažavo itin nedidelę respublikos gėjų bendruomenę.
Kitas „The Guardian“ pakalbintas čečėnas Achmedas tikino visada žinojęs, kad yra homoseksualus, tačiau bandė užgniaužti tokius jausmus.
Prieš keletą metų įvykęs pirmasis jo pasimatymas baigėsi tuo, kad kitas vyras įskundė jį policijai. Paaiškėjo, kad pastarasis pats anksčiau buvo sučiuptas, todėl bendradarbiavo su pareigūnais padėdamas nustatyti homoseksualius asmenis.
Pareigūnai pareikalavo iš Achmedo pinigų grasindami, kad internete paviešins kompromituojančią medžiagą. Pastaraisiais metais daugybė vyrų buvo šantažuojami, tačiau pastarieji įvykiai – visiškai naujas persekiojimo lygis.
Visiškai neabejojau, jog giminaičiai planavo mane nužudyti. Tai buvo kvietimas į egzekuciją.
Kai Achmedas buvo išvykęs iš Čečėnijos, sulaukė šeimos narių skambučio. Jie perdavė telefoną į namus atvykusiems policijos pareigūnams, grasinantiems laikyti įkaitu vieną artimųjų iki tol, kol Achmedas sugrįš.
Kitas giminaitis telefonu pradėjo jį įžeidinėti. Policijos pareigūnai pasakė Achmedo šeimai, kad jis yra gėjus, todėl artimieji liepė jam tuoj pat sugrįžti.
„Visiškai neabejojau, jog giminaičiai planavo mane nužudyti. Tai buvo kvietimas į egzekuciją“, – tikino iš Čečėnijos išvykęs vyras.
Pažadėjęs sugrįžti jau kitą dieną, išjungė telefoną ir išskrido į Maskvą. Pabėgęs iš Rusijos, šiuo metu siekia prieglobsčio vienoje iš Europos šalių. Achmedas nebesitiki kada nors sugrįžti į Čečėniją ir nė karto nekalbėjo su šeimos nariais. Pažįstamas jam pranešė, kad policija klausosi jų telefoninių pokalbių, jei sūnus nuspręstų susisiekti.
„Įsivaizduokite, ką reiškia sugadinti ne tik savo, bet ir visos šeimos gyvenimą. Aš visada norėjau, kad mama būtų laiminga ir manimi didžiuotųsi. Aš buvau pasiruošęs vesti ir nusinešti visas šias problemas į kapus. Net baisiausiame sapne negalėjau įsivaizduoti, kad sėdėsiu prieš žurnalistus sakydamas „aš čečėnas ir aš esu gėjus“.
Žmogaus teisių aktyvistai bando padėti daugybei homoseksualių čečėnų išvykti iš Rusijos. Bijoma, kad net būdami Maskvoje ar kituose Rusijos miestuose, jie gali neišvengti įkalinimo ar šeimos narių keršto. Tačiau Europos ambasados suteikia prieglobstį tik tiems, kurie jau yra šalyje. Tiems, kurie dar tik planuoja atvykti ir prašyti prieglobsčio, viza nesuteikiama.
Valdžios atstovai kaltinimus neigia
Čečėnijos valdžia tokius kaltinimus paneigė, o prezidento Ramzano Kadyrovo atstovas spaudai Alvi Karimovas tikino, kad respublikoje apskritai nėra homoseksualų: „Negalima suimti ir bausti žmonių, kurie šioje respublikoje neegzistuoja.“
„Net jei tokie žmonės egzistuoja Čečėnijoje, teisėsaugai neverta tuo rūpintis. Tų žmonių artimieji patys nusiųs juos ten, iš kur negrįžtama“, – tęsė A.Karimovas.
Rusijos prezidento atstovas spaudai Dmitrijus Peskovas teigė neturintis informacijos apie tokius nusikaltimus. Jis patarė tiems, kurie, „jų nuomone“, nukentėjo, kreiptis į valdžios pareigūnus.
Žmogaus teisių stebėtojai laikosi kitokios nuomonės: „Toks patarimas yra ne tik kurčias bei ciniškas, bet ir nepalieka jokios išeities nukentėjusiems Čečėnijos žmonėms.“
„Po pastarųjų atakų prieš Čečėnijos disidentus, aktyvistus ir mažumas, nėra jokių abejonių, kad Čečėnijos pareigūnai pažeidė žmogaus teises“, – sakė stebėtojai.
