Praėjus trejiems metams, jie baiminasi, kad ši Šiaurės Afrikos šalis veikiau virto į Somalį panašia žlugusia valstybe, kurioje pasklidę daugybė ginklų, nebegalioja jokie įstatymai, viešpatauja ginkluotos grupuotės ir tęsiasi politinis chaosas.
Daugelis Libijos gyventojų netgi ilgisi stabilumo, egzistavusio valdant M.Kadhafi režimui.
2011 metų spalio 23-iąją, praėjus trims dienoms po to, kai M.Kadhafi buvo sučiuptas ir nužudytas, laikinoji vyriausybė paskelbė Libijos „visišką išvadavimą“ džiaugsmingoje deklaracijoje, išsiųstoje iš rytinio Bengazio miesto, kuris buvo aštuonis mėnesius trukusio konflikto lopšys.
Ketvirtadienį, kai minimos to įvykio trečiosios metinės, netgi nebuvo parengta jokia šios nacionalinės šventės oficiali programa.
Šalyje, kurioje šiuo metu egzistuoja dvi vyriausybės – pripažįstama tarptautinės bendruomenės ir savavališkai pasiskelbusi – revoliucijos pergalės metines žymi kruvini susirėmimai tarp oficialiąją vyriausybę palaikančių grupuočių ir jos priešininkių Bengazyje bei vakarų Libijoje.
„Kai buvo paskelbtas šalies „išvadavimas“, mūsų ambicija buvo tapti naujuoju Dubajumi dėl pajamų už naftą“, – sakė 39 metų mokytojas Mohamedas al Karghali, kuris kovėsi tame sukilime.
„Šiandien baiminamės tapti nauju Somaliu arba Iraku“, – pridūrė jis.
Daugelis Libijos gyventojų netgi ilgisi stabilumo, egzistavusio valdant M.Kadhafi režimui.
„Siaučiantys regioniniai, ideologiniai ir tarpgentiniai konfliktai yra blogiau negu diktatoriaus valdymas, – sako Bengazio gydytojas Salahas Mahmudas al Akuri. – Kai kurie libiai žvelgia atgal į senąjį režimą, nors ir neapkenčia Kadhafi.“
Karybos ekspertas ir buvęs armijos karininkas Suleimanas al Barassi sakė, kad kraujo liejimas per pastaruosius trejus metus nusinešė ne mažiau žmonių gyvybių negu revoliucija, pareikalavusi tūkstančių aukų.
Dėl to kaltos nebaudžiamai veikiančios sukarintos grupuotės.
Vyriausybė nesugebėjo įkurti naujos reguliariosios armijos arba profesionalios policijos, kliaudamosi sukarintomis brigadomis, kurių savanaudiški interesai galiausiai nusvėrė ilgalaikį lojalumą.
„Siaučiantys regioniniai, ideologiniai ir tarpgentiniai konfliktai yra blogiau negu diktatoriaus valdymas, – sako Bengazio gydytojas Salahas Mahmudas al Akuri.
Iš buvusių sukilėlių sudarytos brigados buvo kuriamos ideologiniu, gentiniu, regioniniu pagrindu arba netgi palaikydavo ryšius su nusikalstamu pasauliu.
Apleista Libija
Bengazis tapo radikalių islamistų tvirtove, kurioje vyksta daug išpuolių prieš saugumo pajėgas, žurnalistus, politinius aktyvistus ir Vakarų šalių interesus.
Šis Viduržemio pajūrio miestas, iš kurio pasitraukė diplomatinės atstovybės, liepą buvo užgrobtas islamistų brigadų, kurios išvijo vyriausybei ištikimas pajėgas.
Pastarąją savaitę beveik 100 žmonių žuvo per naujausią puolimą, surengtą pajėgų, ištikimų į sukilėlių pusę perėjusiam buvusiam M.Kadhafi režimo generolui Khalifai Haftarui, mėginant susigrąžinti kontrolę Bengazyje.
Iš pradžių vyriausybė kaltino šį prieštaringai vertinamą veikėją mėginant įvykdyti perversmą, kai jis gegužę pradėjo pirmąją nesėkmingą kampaniją prieš islamistus Bengazyje.
Tačiau mažėjant vyriausybės kontroliuojamoms teritorijoms, ją palaikančioms ginkluotosioms pajėgoms šįkart neliko kitos išeities, tik susivienyti su Kh.Haftaru.
Tuo tarpu sostinę Tripolį rugpjūčio pabaigoje užėmė kovotojų koalicija „Fajr Libya“ – po kelias savaites trukusių kautynių su vyriausybę palaikančiomis ginkluotomis brigadomis iš Az Zintano miesto šalies vakaruose.
„Fajr Libya“, kurią sudaro daugiausiai kovotojai iš Misratos miesto, esančio į rytus nuo sostinės, ir islamistai, užgrobė Tripolį prieš pradedant darbą naujai išrinktam parlamentui, kuriame dominuoja islamistų priešininkai.
Pablogėjus saugumo padėčiai sostinėje, daugelis Vakarų šalių evakavo savo piliečius, uždarė ambasadas ir likvidavo savo bendrovių padalinius, todėl Libija tapo dar labiau izoliuota.
Svajonės, kad Libija taps klestinčia naftą eksportuojančią ekonomika, išsisklaidė dykumų smėlynuose – šalies infrastruktūra kasdien yra vis labiau niokojama, o taikaus perėjimo prie demokratijos galimybių faktiškai neliko.
Netgi vyriausybė ir parlamentas dabar prisiglaudę Tobruko uostamiestyje Libijos šiaurės rytiniame pakraštyje, o islamistų palaikomi jų varžovai įkūrė lygiagrečią administraciją Tripolyje.
Šalies pietinė dalis irgi neišvengė šio chaoso: vietos gentys kovoja dėl pelningos kontrabandos kontrolės.
Svajonės, kad Libija taps klestinčia naftą eksportuojančią ekonomika, išsisklaidė dykumų smėlynuose – šalies infrastruktūra kasdien yra vis labiau niokojama, o taikaus perėjimo prie demokratijos galimybių faktiškai neliko.
Universiteto dėstytojas Mohamedas al Kawashas kaltina NATO šalis, kurios 2011 metais surengė bombardavimo iš oro kampaniją, padėjusią nuversti M.Kadhafi, apleidus Libiją ir neprisidėjus prie valstybės atkūrimo po karo.
Anksčiau šį mėnesį Tripolyje netikėtai apsilankęs Jungtinių Tautų (JT) vadovas Ban Ki-moonas kreipėsi į Libijos kariaujančias grupuotes, ragindamas užbaigti sumaištį.
„Leiskite aiškiai pasakyti: jeigu smurtinė konfrontacija tučtuojau nesiliaus, jeigu nebus atkurta tvari taika – klestėjimas ir geresnis gyvenimas liks tolima svajone“, – perspėjo Ban Ki-moonas.
