Po šių rinkimų Prancūzijoje gali būti suformuota pirmoji kraštutinių dešiniųjų vyriausybė nuo Antrojo pasaulinio karo laikų, kai šalį buvo okupavę naciai, arba apskritai gali nelikti daugumos.
Po itin trumpos rinkimų kampanijos šiuo metu sunku pasakyti, kas laimės rinkimus po antrojo turo liepos 7 dieną.
Rinkimuose varžysis kraštutinių dešiniųjų Nacionalinis sambūris (RN), prezidento Emmanuelio Macrono (Emaniuelio Makrono) centristų aljansas ir Naujojo liaudies fronto koalicija, kurią sudaro centro kairiųjų, žaliųjų ir kraštutinių kairiųjų politikai.
Kaip vyksta rinkimai Prancūzijoje?
Pagal sudėtingą Prancūzijos rinkimų sistemą kandidatui reikia surinkti daugiau nei pusę balsų, jei šis skaičius sudaro bent ketvirtadalį jo ar jos rinkimų apygardoje registruotų rinkėjų skaičiaus, kad būtų išrinktas per pirmąjį rinkimų turą.
Kitu atveju du geriausiai pirmame rate pasirodę rinkimų apygardos kandidatai, taip pat bet kuris kitas kandidatas, surinkęs bent 12,5 proc. registruotų rinkėjų balsų, patenka į antrąjį turą. Pastarajame laimi surinkęs daugiausiai balsų.
Kai kuriais atvejais į antrąjį turą patenka trys ar keturi asmenys, tačiau dalis jų gali pasitraukti, norėdami padidinti tikimybę, kad laimės jų favoritas. Anksčiau tokia taktika buvo dažnai naudojama siekiant užblokuoti kraštutinių dešiniųjų kandidatus.
Tikimasi, kad partijų lyderiai tik prieš antrą rinkimų turą pristatys savo strategijas. Dėl šios priežasties sunku nuspėti galutinius rinkimų rezultatus. Kokie jie bus, priklausys nuo politinių manevrų ir rinkėjų reakcijos.
Visuomenės apklausose pirmaujantis RN tikisi, kad jam pavyks gauti absoliučią daugumą – bent 289 iš 577 vietų.
Nacionalinė Asamblėja, žemieji parlamento rūmai, yra galingesni iš dvejų Prancūzijos parlamento rūmų. Ji turi lemiamą žodį teisėkūros procese, palyginus su Senatu, kuriame dominuoja konservatoriai.
E. Macrono kadencija baigiasi 2027 metais, ir jis yra sakęs, kad nežada trauktis iš prezidento posto anksčiau.
Kohabitacija?
Jei daugumą vietų gaus kita partija, E. Macronas bus priverstas paskirti premjerą, priklausantį naujajai daugumai.
Esant tokiai situacijai, kuri Prancūzijoje vadinama kohabitacija, vyriausybė vykdytų politiką, tiksliai neatitinkančią E. Macrono plano. Tačiau Prancūzijos prezidentas tokiu atveju vis tiek tartų paskutinį žodį užsienio politikoje.
Tokia situacija šiuolaikinės Prancūzijos istorijoje buvo susiklosčiusi tris kartus, vėliausiai 1997–2002 metais valdant dešiniųjų pažiūrų prezidentui Jacques'ui Chiracui (Žakui Širakui) ir socialistų ministrui pirmininkui Lioneliui Jospinui (Lioneliui Žospenui).
Ministras pirmininkas yra atskaitingas parlamentui, vadovauja vyriausybei ir teikia įstatymų projektus.
„Kohabitacijos atveju iš esmės įgyvendinama ministro pirmininko politika“, – sakė politikos istorijos profesorius Jeanas Garriguesas (Žanas Garigesas).
Per kohabitaciją prezidento galios šalies viduje susilpnėja, tačiau jis vis dar turi tam tikrų įgaliojimų užsienio politikos, Europos reikalų ir gynybos srityse, nes yra atsakingas už derybas dėl tarptautinių sutarčių ir jų ratifikavimą.
Prezidentas taip pat yra vyriausiasis valstybės ginkluotųjų pajėgų vadas ir turi branduolinius kodus.
„Prezidentas gali neleisti arba laikinai sustabdyti kai kurių premjero siūlomų projektų įgyvendinimą, turėdamas teisę pasirašyti arba nepasirašyti vyriausybės potvarkių ar dekretų“, – pridūrė J. Garriguesas.
„Tačiau ministras pirmininkas turi įgaliojimus pateikti šiuos potvarkius ir dekretus balsavimui Nacionalinėje Asamblėjoje ir taip priversti prezidentą pakeisti poziciją“, – pažymėjo jis.
Kas vykdys gynybos ir užsienio politiką?
Anksčiau, kai susidarydavo tokia padėtis, prezidentas neoficialiai tapdavo atsakingas už gynybos ir užsienio politiką. Valstybės vadovas ieškodavo kompromisų su ministru pirmininku, kad Prancūzija galėtų užsienyje kalbėti vienu balsu.
Tačiau šiandien tiek kraštutinių dešiniųjų, tiek kairiųjų koalicijos pažiūros šiose srityse radikaliai skiriasi nuo E. Macrono požiūrio ir kohabitacijos atveju tikriausiai kiltų įtampa.
Pagal Konstituciją, nors „prezidentas yra kariuomenės vadas, ginkluotosios pajėgos yra ministro pirmininko žinioje“, sakė J. Garriguesas.
„Prezidento perimetras diplomatinėje srityje taip pat gerokai apribotas“, – pridūrė J. Garriguesas.
RN lyderis Jordanas Bardella (Žordanas Bardela) sakė, kad jei jis taptų ministru pirmininku, nepritartų Prancūzijos karių siuntimui į Ukrainą – šios galimybės E. Macronas neatmetė. J. Bardella taip pat pareiškė, kad neleistų Prancūzijai tiekti tolimojo nuotolio raketų ir kitos ginkluotės, leidžiančios smogti taikiniams Rusijos teritorijoje.
Jei rinkimus laimėtų kairiojo sparno koalicija, tai galėtų pakenkti Prancūzijos diplomatinėms pastangoms Artimuosiuose Rytuose.
Naujojo liaudies fronto platformoje skelbiama, kad tokiu atveju planuojama „nedelsiant pripažinti Palestinos valstybę“ ir „nutraukti neteisingą Prancūzijos vyriausybės paramą“ Izraelio ministro pirmininko Benjamino Netanyahu (Benjamino Netanjahaus) vyriausybei.
Anksčiau E. Macronas teigė, kad pripažinti Palestinos valstybingumą reikia tinkamu laiku, bet ne tada, kai vyksta Izraelio ir „Hamas“ karas.
Kas nutiks, jei nebus daugumos?
Prezidentas gali paskirti ministrą pirmininką iš daugiausiai vietų Nacionalinėje Asamblėjoje turinčios parlamentinės grupės – taip nuo 2022 metų buvo paties E. Macrono centristų aljanso atveju.
Tačiau RN jau pareiškė, kad atmes tokią galimybę, nes tai reikštų, kad kraštutinių dešiniųjų vyriausybė netrukus gali būti nuversta per balsavimą dėl nepasitikėjimo, jei kitos politinės partijos susivienytų.
Pagal Konstitucijos nuostatas E. Macronas negalėtų dar kartą paleisti Nacionalinės Asamblėjos iki 2025 metų liepos.
Prezidentas galėtų pabandyti sudaryti plačią koaliciją nuo kairės iki dešinės, tačiau šis variantas atrodo mažai tikėtinas, atsižvelgiant į politinius skirtumus.
Ekspertai teigia, kad gali būti paskirta su politinėmis partijomis nesusijusi ekspertų vyriausybė, kuriai vis tiek turėtų pritarti dauguma Nacionalinės Asamblėjos narių. Tikėtina, kad tokia vyriausybė daugiausia rūpintųsi kasdieniais reikalais, o ne įgyvendintų svarbias reformas.
Jei politinės derybos dėl vasaros atostogų ir nuo liepos 26 iki rugpjūčio 11 dienos vyksiančių Paryžiaus olimpinių žaidynių užsitęs, gali būti skelbiamas pereinamasis laikotarpis, per kurį E. Macrono centristų vyriausybė „tebevadovaus einamiesiems reikalams“, kol bus priimti tolesni sprendimai, teigė J. Garriguesas.
„Kad ir kaip atrodytų Nacionalinė Asamblėja, panašu, kad 5-osios Respublikos Konstitucija yra pakankamai lanksti, kad prisitaikytų prie šių sudėtingų aplinkybių“, – rašytiniame pranešime teigė viešosios teisės ekspertė Melody Mock-Gruet (Melodi Mok-Griut), dėstanti Paryžiaus politinių studijų universitete.
„Institucijos yra tvirtesnės, nei atrodo, net ir susidūrusios su šia eksperimentine užduotimi“, – teigė ji.
„Tačiau lieka dar vienas nežinomasis: gyventojų gebėjimas susitaikyti su esama padėtimi“, – rašė M. Mock-Gruet.
