Naudodamasis hologramų technologija, karingasis 65 metų komunistas vienu metu septyniose vietose aiškina, kaip nacionalizuos didžiausius Prancūzijos bankus, o turtingiesiems užkraus net 100 proc. mokestį.
Išradingumo J.L.Melenchonui, kuris kartais pavadinamas Prancūzijos Bernie Sandersu, tikrai netrūksta. Jo kampanija itin aktyvi „YouTube“ ir socialiniuose tinkluose, galima pažaisti kompiuterinius žaidimus ir juose išgirsti, kaip šaliai niekuo nenaudinga narystė NATO.
Analitikai, jau kelis mėnesius rinkimus Prancūzijoje vadinantys lemiamu „Europos Stalingrado mūšiu“, iki šiol kur kas daugiau dėmesio skyrė dešiniųjų radikalei Marine Le Pen.
Bet Prancūzija prie pastarosios politikės jau netgi pripratusi, o J.L.Melenchonas ir jo komunistinės idėjos – kažkas naujo.
Ir vis dėlto apklausose žaibiškai prie lyderių priartėjusio bei finansų rinkas išgąsdinusio kairuolio skrydis – masinio prancūzų nusivylimo tradicinėmis kairiųjų ir dešiniųjų partijomis simbolis.
„Istoriją kuria žmonės!“
J.L.Melenchono žygis į reitingų viršūnę tik pastarosiomis dienomis prislopo ir galbūt pasiekė ilgą plynaukštę. Bet net jei jau pasiektos lubos, už šį leftistą sekmadienį žada balsuoti net 19 proc. rinkėjų.
Pirmauja Emmanuelis Macronas (25 proc.) ir Marine Le Pen (22 proc.). Tačiau tiek J.L.Melenchono, tiek konservatoriaus Francois Fillono (19 proc.) atsilikimas toks nedidelis, kad įmanoma tikrai viskas – juolab kad daugybė rinkėjų dar nėra apsisprendę, už ką atiduos savo balsą.
Net jei J.L.Melenchonas, nuo 2009 metų dirbantis Europos Parlamente, nepatektų į antrąjį rinkimų turą, 19 proc. balsų vis tiek yra kur kas daugiau nei 11,1 proc. – būtent tiek balsavusių prancūzų balsavo už šį kandidatą per 2012-ųjų rinkimus.
Didžiausios Prancūzijos profesinės sąjungos vadovas neseniai prabilo apie J.L.Melenchono „gana totalitarinę viziją“.
Aišku, į šių metų rinkimus politikas žengia geriau pasiruošęs – jis dar pernai vasarį įkūrė judėjimą „Nepasiduodanti Prancūzija“ („La France insoumise“), kurį remia ir Prancūzijos komunistų partija.
Investuotojai nuo J.L.Melenchono pavardės tiesiog purtosi, o didžiausios Prancūzijos profesinės sąjungos vadovas neseniai prabilo apie jo „gana totalitarinę viziją.“
Tačiau tūkstančiai kitų prancūzų netgi džiūgauja. Kai J.L.Melenchonas, vilkintis tradicinį „Mao švarką“, įžengė į sceną šiauriniame Lilio mieste, net 25 tūkst. žmonių entuziastingai sumojavo kūjais ir pjautuvais papuoštomis vėliavomis.
„Istoriją kuria žmonės! – šaukė J.L.Melenchonas. – Tai jūs! Tad mes turime tai padaryti. Pirmyn, draugai! Drąsos!“
Nori naujo modelio
Kaip pastebi „The Washington Post“, J.L.Melenchonas turbūt labiau nei bet kuris kitas kandidatas siekia nusipurtyti istorijos ir tradicijų pančių – suprask, jam net bjaurus dabartinis status quo.
J.Bruley: „Mes vis kalbame apie permainas, bet tik Melenchonas iš tikrųjų pasiektų reikalingų pokyčių.“
Centrinė jo kampanijos platformos ašis – pažadas panaikinti Prancūzijos Penktosios Respublikos modelį, kurį įvedė Charles'as de Gaulle'is dar 1958 metais.
J.L.Melenchonas niekina valdžios sistemą, pagal kurią prezidentas turi kone monarchines galias – jis gali kada, tik panorėjęs, paleisti parlamentą, be to, jo beveik neriboja vadinamoji „stabdžių ir atsvarų“ sistema. Kandidatas nori paskelbti Šeštąją Respubliką ir grąžinti daugiau galių įstatymų leidėjams.
Būtent tokia idėja labiausiai patinka J.L.Melenchono rinkėjams – net tiems, kuriems nebūtinai priimtini jo pažadai išvesti Prancūziją iš NATO ir 100 proc. pajamų mokesčiu apmokestinti visus piliečius, per metus uždirbančius daugiau nei 400 tūkst. eurų.
„Jis vienintelis išdrįsta apie tai kalbėti, bet iš tiesų yra daug kitų, kurie su Melenchonu sutinka, – teigė 25-erių Jacques'as Bruley, kuris už kairuolį balsuos tik dėl jo žadamos reformos. – Dabar yra vienas žmogus, kuris turi daugybę galių.
Tai baisu. Mes vis kalbame apie permainas, bet tik Melenchonas iš tikrųjų pasiektų reikalingų pokyčių.“
Iš dalies panašus į M.Le Pen
Žinoma, gali būti, kad permainos laukia net J.L.Melenchonui nelaimėjus. Panašu, kad pirmą kartą nuo 1958-ųjų prezidento rinkimų nelaimės nei socialistų, nei respublikonų kandidatas.
Tam tikra prasme M.Le Pen ir J.L.Melenchono programos panašios – abiem kandidatams priimtinas ekonominis protekcionizmas, abu jie norėtų, kad Prancūzija ilgainiui pasitrauktų iš ES.
Tiesa, priežastys skirtingos. M.Le Pen teigia, kad Bendrija kelia grėsmę Prancūzijos suverenumui ir nacionalinei tapatybei, o J.L.Melenchonas, kaip tikras kairuolis, vadina ES represyviu neoliberaliu režimu, kuris ignoruoja skurdžiausius visuomenės sluoksnius.
Aišku, J.L.Melenchono rėmėjams, vis kalbantiems apie lygybę, toks jų favorito lyginimas su dešiniųjų radikale nepatinka.
„Man nepriimtina tokia paralelė. Le Pen labai agresyviai pasisako prieš imigraciją, o jis – ne. Melenchonas yra radikalus kairysis, o to mums ir reikia. Jis vienintelis siūlo būdą atsikratyti kapitalizmo.“
Neapykanta Vokietijai
Jaunimą J.L.Melenchonas žavi. „YouTube“ jo kampanijos kanalą seka daugiau vartotojų nei visų kitų kandidatų kartu sudėjus.
Sukurtas ir kompiuterinis žaidimas „Fiscal Kombat“ (žaiskite čia), kuriame žaidėjai iš pradžių kovoja su bankininkais, o aukštesniame lygyje – su Tarptautinio valiutos fondo vadove Christine Lagarde.
Tačiau „The Guardian“ apžvalgininkė Natalie Nougayerede įspėja: J.L.Melenchono tikrai negalima laikyti kairiosios ideologijos gelbėtoju. Esą jis – toks pats radikalus ir destruktyvus populistas, kaip ir M.Le Pen. Negana to, ir nacionalistas.
J.L.Melenchonas nemato nieko blogo Vladimiro Putino Rusijoje – jis nekalba apie karą Ukrainoje ir Krymo aneksiją, apie civilių aukas Sirijoje.
„Jei tikite, kad Europos projektą reikia išgelbėti ir patobulinti, jei nejaučiate simpatijų Vladimirui Putinui ar Hugo Chavezui, Melenchonas negali būti jūsų favoritas – jei tik girdite, ką jis kalba“, – rašo N.Nougayerede.
Apžvalgininkės teigimu, J.L.Melenchonas gražiai kalba apie socialinį teisingumą ir kviečia į revoliuciją. Tačiau vos prieš dvejus metus savo knygoje jis parodė, kaip aršiai yra nusistatęs prieš Vokietiją.
„Vokietija vėl pavojinga. <...> Imperializmas sugrįžta. <...> Vokiečiai – bumbantys teutonai“, – rašė šis kairuolis, dar pridūręs, kad Vokietija 1990 metais iš tikrųjų nesusivienijo – neva vakariečiai „aneksavo“ Rytų Vokietiją.
„Jo kritika Angelai Merkel – ne tik ekonominė, ji balansuoja ant nacionalistinės neapykantos ribos“, – pastebi N.Nougayerede.
Be to, J.L.Melenchonas nemato nieko blogo Vladimiro Putino Rusijoje – jis nekalba apie karą Ukrainoje ir Krymo aneksiją, apie civilių aukas Sirijoje. Ne, dėl visko kalti tik Vakarai – visada.
Daugiau apie 2017 metų Prancūzijos prezidento rinkimus skaitykite čia.