Publikacijos autorė Isabelle Lasserre atkreipia dėmesį į Rusijos karų istoriją – 1994 metų gruodį, pradėdami pirmąją invaziją į Čečėniją, Rusijos pareigūnai manė, kad sukilimą galės numalšinti per 48 valandas, pasitelkę desantininkų batalioną. Jiems prireikė kelerių metų ir dviejų karų.
„Vasario 24 dieną pradėtas puolimas taip pat turėjo per kelias dienas nušalinti Kyjivo vyriausybę. Praėjus trims mėnesiams sostinė vis dar yra rusus išvijusių ukrainiečių rankose. Donbase kovos tęsiasi“, – rašo „Le Figaro“.
Publikacijoje pažymima, kad nepaisant Mariupolio užėmimo, Maskva kol kas nerodo jokių nuolaidžiavimo ženklų – ukrainiečių duomenimis, Rusijos kariai sustiprino savo pozicijas užimamose teritorijose Zaporižios ir Chersono apylinkėse, kad prireikus galėtų pereiti į gynybos režimą.
-
V.Zelenskis: Prancūzijos prezidentas bergždžiai kalbasi su V.Putinu
-
Geležiniai K.Kallas principai: Estija ragina nesileisti į kompromisus su V.Putinu dėl Ukrainos
-
Realybės dozė: buvusi JAV diplomatė įspėja, kad Ukrainai sekasi blogiau, nei manome
-
Paviešinti vaizdo įrašai įrodo, kad Rusijos kariai žudė civilius Bučoje
-
Ukrainos ūkininkai stoja į kovą bandydami išmaitinti pasaulį
„Vladimiras Putinas turi daug priežasčių nenutraukti karo. Išskyrus Mariupolį, jis nepasiekė nė vieno iš savo tikslų. Ukrainiečių jūros viduryje nuskandinto flagmano „Moskva“ sunaikinimas, didžiuliai žmonių ir materialiniai nuostoliai, nesėkmės Kyjive ir sunkumai Donbase pakenkė Rusijos kariuomenės įvaizdžiui“, – pažymi „Le Figaro“.
„Atsižvelgiant į didelę kainą, kurią jau sumokėjo už karą, ir į strateginę šalutinę žalą – paskelbtas Švedijos ir Suomijos stojimas į NATO, ilgalaikis atotrūkis nuo Vakarų, šalies nuskurdinimas – Vladimirui Putinui reikia šlovingos pergalės.
Bet kokiu atveju šlovingesnės nei rūkstantys Mariupolio griuvėsiai“, – rašoma straipsnyje.
Pasak straipsnio autorės, Maskva gali manyti, kad jai naudingas sekinantis karas. Kremlius galėtų atnaujinti savo karines pajėgas, apmokyti naujokus, o V.Putinas kliautųsi Rusijos gyventojų atsparumu ir tikėtųsi Vakarų paramos mažėjimo.
„Vladimiras Putinas mėgsta įšaldytus konfliktus. Jis visada žinojo, kaip vilkinti karus“, – perspėja prancūzų diplomatas.
Anot „Le Figaro“, ukrainiečiai taip pat turi priežasčių atsisakyti paliaubų Rusijos sąlygomis.
„Ukrainos kariuomenė nustūmė rusus atgal Kyjive, didvyriškai pasipriešino Mariupolyje ir visuose kituose frontuose įrodė savo narsą ir profesionalumą, taip pat karių valią ir moralę.
Įsitraukę į patriotinį karą, siekdami apginti ne tik savo šalies suverenitetą, bet ir demokratijos vertybes, ukrainiečiai tiki, kad jie gali laimėti karą ir visam laikui nugalėti Rusijos imperializmą. Ypač po to, kai Vakarai padidino ginklų tiekimo tempą ir kokybę“, – teigia „Le Figaro“.
Straipsnyje pažymima, kad Ukrainos sprendimas priimti Maskvos sąlygas prilygtų kapituliacijai ir keltų grėsmę šalies nepriklausomybei.
„Ukrainiečiams vis dar reikia pergalių, kad jie galėtų primesti Maskvai susitarimą, kuriuo būtų pakankamai gerbiamas jų šalies teritorinis vientisumas ir jos saugumo poreikiai“, – teigia „Le Figaro“.
Visi karai vieną dieną baigiasi. Tačiau per greitai pasibaigę, nelaukiant karinės pergalės, arba per daug nesąžiningi vienai pusei konfliktai retai veda į taiką. 2014 m. pasirašyti Minsko susitarimai, kurie buvo pernelyg palankūs rusams, taip ir neužtikrino taikos Donbase.
Deitono susitarimai, kuriais 1995 m. buvo įšaldyti nebaigti Bosnijos karo frontai, nestabilizavo regiono.
„Tikėtina, kad bus tik pralaimėjusiųjų. Nemanau, kad iš šios nelaimės laimės Rusija ar Ukraina“, – sako vienas diplomatas.
Ilgas karas taip pat turėtų pasekmių Europos žemyne. Tai pratęstų sienų nesaugumą, paskatintų migracijos krizę ir sukeltų pasaulinę maisto krizę – jau nekalbant apie ekonomines pasekmes ir naftos bei dujų kainų augimą.
Tačiau kalbant apie karą Ukrainoje, europiečiai nėra laikrodžio rodyklės šeimininkai, reziumuoja „Le Figaro“.
