Kairiųjų partijai „Syriza“ galbūt net pavyks sudaryti vyriausybę be partnerių, bet jos lyderis ramina, kad sieks derėtis su skolintojais ir nesiims staigių žingsnių.
Aleksis Tsipras turės ką švęsti – premjero postą, kurio taip siekė. 40-ies, nekenčiantis kaklaraiščių ir mėgstantis Che Guevarą, jis politikoje dar nuo paauglystės mokyklinių protestų ir apibūdinamas kaip galintis pervažiuoti bet kurį priešininką ir net sąjungininką, kad pasiektų, ko nori.
Jis sugebėjo pasiekti, kad būtų rengiami šie pirmalaikiai rinkimai, sužlugdydamas balsavimą parlamente dėl prezidento. Tačiau jis visad mėgino gludinti aštrius kampus ir ieškoti kompromisų, ir dabar ramina euro zoną, kad gali pasiekti abiem pusėms priimtiną ir naudingą sandorį. Be to, priduria, juk visi supranta, kad dabartinės skolų naštos – daugiau kaip trijų šimtų milijardų eurų – Graikija vis vien negalės pakelti, todėl nori, kad pusę jų nurašytų.
Jo partija „Syriza“, sudaryta iš kelių kairiųjų partijų, atsisakė ankstesnio radikalumo ir dabar užtikrintai lenkia artimiausią varžovę. Graikijos rinkimų taisyklės labai palankios daugiausiai balsų surenkančiai partijai, todėl gali būti, kad rytoj „Syriza“ surinks beveik 40 procentų balsų, ir to pakaks gauti daugumą. Prireikus, netrūktų ir mažesnių partijų. Todėl Graikija – o ir visa Europos Sąjunga – rengiasi sekmadienio sukrėtimui. Daugelyje šalių yra daug partijų, kritikuojančių beatodairišką taupymą, bet „Syriza“ bus pirmoji, kuri sudarys vyriausybę.
„Daugiau jokių gelbėjimų, daugiau jokio nuolaidžiavimo, daugiau jokio šantažo!“ – sako „Syriza“ pirmininkas A. Tsipras.
Viltis ar trečiojo pasaulio fantazijos?
Dabar valdantys dešinieji, esantys antroje vietoje, maldauja nekeisti krypties, kai po tiek kančių ekonomika ėmė pamažu augti.
Partijos šūkis: „viltis ateina“. Šešerius taupymo metus po daugelio beatodairiško išlaidavimo dešimtmečių kenčiančiai Graikijai išties reikia vilties. Ekonomika susitraukė ketvirtadaliu, o žmonių pajamos sumažėjo netgi trečdaliu. Daugelis nebeišgali susimokėti už šildymą, uždaromos poliklinikos, o rasti darbą, juolab nuolatinį, beveik neįmanoma. „Syriza“ žada ketvirtadaliu padidinti minimalų atlyginimą, sumažinti mokesčius, atgal priimti atleistuosius iš darbo ir sustabdyti privatizaciją. Žodžiu, vienu mostu apgręžti tai, ko reikalavo čia taip nekenčiami Tarptautinis valiutos fondas ir Europos Sąjunga, prieš penkerius metus paskolinę 245 milijardus eurų.
Dabar valdantys dešinieji, esantys antroje vietoje, maldauja nekeisti krypties, kai po tiek kančių ekonomika ėmė pamažu augti. Jų lyderis Antonis Samaras vos prieš trejus metus pats atėjo į valdžią prieštaraudamas jau pasirašytoms paskolų sutartims, bet turėjo vykdyti įsipareigojimus ir dabar vadina varžovo siekius „trečiojo pasaulio fantazijomis“ ir gąsdina rinkėjus, kad kairieji atves prie bankroto, o Europa ims nekęsti Graikijos.
„Judame pirmyn. Dar 14 procentų neapsisprendę, jie mūsų“, – teigia Graikijos ministras pirmininkas A. Samaras.
Dabar beliko mėnuo paskolos programos su griežtais reikalavimais, ir Atėnai dar tikisi gauti paskutinę septynių milijardų eurų paskolos dalį. Jos būtinai reikia, nes jau netrukus Graikijai teks grąžinti keturis milijardus eurų, o jei nepajėgs – grės bankrotas ir galbūt pasitraukimas iš euro zonos.
Dabar euro zona kur kas geriau pasirengusi tam, kas ją būtų galėję sužlugdyti prieš penkerius metus, bet ir Briuselis, ir Berlynas ragina Graikiją laikytis duotų įsipareigojimų, kad ir kas ateitų į valdžią. Šią savaitę keli lyderiai pažadėjo elgtis lanksčiau, bet kad Atėnai galėtų pasinaudoti jau numatytomis naujomis finansinės pagalbos priemonės, reikia kad ir būsimasis premjeras žaistų pagal taisykles. Kol kas A. Tsipras karingai žada derėtis, bet nenuolaidžiauti. Daugelis Europoje lauks, kad po rytojaus jis parodytų pragmatiškąją pusę.
