2015 metais prie Graikijos sausumos ir jūros sienų suplūdo šimtai tūkstančių žmonių; dauguma jų bėgo nuo karo Sirijoje ar Irake ir siekė saugaus gyvenimo klestinčioje Europoje.
Tačiau šį kartą europiečiai teigia, kad juos šantažuoja į šiaurės Siriją įsiveržusi negailestinga Turkija, išaugus karo aukų skaičiui pradėjusi gabenti tūkstančius viltį praradusių žmonių, daugiausia ne sirų, Bendrijos sienų link.
„Dešimtys tūkstančių žmonių, mėginusių patekti į Graikiją per pastarąsias kelias dienas, atvyksta ne iš Idlibo. Jie saugiai gyveno Turkijoje, – šią savaitę pareiškė graikų ministras pirmininkas Kiriakas Micotakis. – Turkijai nepavyks šantažuoti Europos dėl pabėgėlių problemos.“
Neseniai kalbėdami ant pakylos netoli pasienio zonos aukščiausio rango ES pareigūnai išdidžiai stovėjo vienas šalia kito ir gyrė Graikiją kaip „skydą“, saugantį 27 valstybių narių bloką ir šventas ir neliečiamas europietiškas vertybes.
Įprastomis aplinkybėmis šios vertybės apimtų ir teisę dėl savo gyvybės bijantiems žmonėms prašyti tarptautinės apsaugos ir nebūti stumiamiems nuo sienų.
Tačiau laikai nėra įprasti. Atrodo, kad į Graikijos saugumo pažeidimus ar sprendimą laikinai nenagrinėti prašymų suteikti prieglobstį, anot JT, pažeidžiantį tarptautinę ir Europos teisę, šiuo metu nekreipiama dėmesio. Ministrai ir komisarai tvirtina, kad šalyje susiklostė „išskirtinės aplinkybės“.
Tarptautinė migracijos organizacija (IOM), nors ir pripažindama, kad tiek Graikijai, tiek Turkijai reikia pagalbos, siekiant išspręsti jų migracijos iššūkius, ketvirtadienį paragino „laikytis tarptautinių teisinių įsipareigojimų, ypač kalbant apie žmones, kuriems gali prireikti tarptautinės apsaugos“.
Krizei nepasiruošta
Kaip bebūtų, tokia padėtis apskritai neturėjo susiklostyti. Nors ES žadėjo daugiau niekada neleisti pasikartoti 2015 metų migrantų antplūdžiui, blokas faktiškai leido tam įvykti ir net smarkiai nesipriešino.
Per penkerius metus ES taip ir nesugebėjo išspręsti pagrindinės politinės mįslės: kas turėtų būti įpareigotas priimti prieglobsčio prašytojus ir nagrinėti jų prašymus, taip pat ar krizės priešakyje nesančios Bendrijos valstybės turėtų būti spaudžiamos padėti?
„Europai nepavyko išspręsti migracijos krizės. Tikiuosi, kad ši krizė visiems taps įspėjimu, kad būtina prisiimti atsakomybę“, – sakė K.Micotakis.
2015 metų migracijos krizė buvo palyginti lengvai suvaldoma. Turkija priėmė daugiau pabėgėlių nei visos ES šalys kartu sudėjus. Tačiau Graikija ir Italija jautėsi apleistos savo partnerių – tokių valstybių kaip Vengrija, apsijuosusi tvoromis, arba Austrija, nepraleidinėjusi į Vokietiją ar Švediją keliavusių migrantų.
Kvotų sistema, skirta sudaryti sąlygas pasidalinti našta, tiesiog nesuveikė.
Europos Komisijos migracijos pareigūnai, pradėję eiti pareigas praėjusių metų pabaigoje, šiuo metu dirba prie naujojo Migracijos pakto, kurio tikslas – pradėti gyvybiškai svarbią Europos prieglobsčio suteikimo taisyklių reformą, daugelį metų negalėjusią pajudėti iš mirties taško.
Valdininkai sako, kad pertvarka turi apimti ne kurią nors atskirą Bendrijos dalį, o visą bloką, įskaitant šalis, kurias palieka migrantai arba kuriose jie sustoja pakeliui į Europą. Be to, kalbama apie „tvirtas sienas ir prasmingą bei veiksmingą solidarumą“ tarp ES valstybių, ir žadama išsiųsti namo daugiau žmonių, neturinčių teisės pasilikti Europoje.
„Paskutinė galimybė“
Vis tik bus nelengva parengti veiksmingą politiką krizės metu, kai dėl besiskiriančių nacionalinių interesų sudėtinga rasti kompromisą, juolab kad pakto pristatymas buvo atidėtas, mano migracijos tarnybų pareigūnai, žinantys dokumento tikslus.
„Drįstu teigti, kad mums tai bus paskutinė galimybė. Europa negali dukart patirti nesėkmę“, – pareiškė Europos Komisijos vicepirmininkas Margaritis Schinas ir pabrėžė, kad šįkart būtina rasti pusiausvyrą. Bloko prastas atsakas į migracijos krizę 2015 metais sukėlė priešišką reakciją, kuria per rinkimus pasinaudojo ultradešiniosios ir antiimigracinės partijos.
Kita vertus, kad tokia politika būtų sėkminga, ES šalims teks vis labiau kliautis tokiais nenuspėjamais sąjungininkais kaip Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas. Ankara dislokavo karių ne tik Sirijoje, bet ir chaoso apimtoje Libijoje, iš kur žmonės taip pat mėgina pasiekti Europą. Šis faktas suteikia R.T.Erdoganui reikšmingą politinį svertą.
Turkų lyderis siekia, kad ES už pabėgėlių priėmimą mokėtų daugiau pinigų, o ne tik Briuselio pažadėtus 6 mlrd. eurų. Be to, R.T.Erdoganas nori, kad europiečiai padėtų Ankarai sukurti saugiąją zoną Sirijos šiaurėje, kur žmonės galėtų rasti pastogę ir kur ilgainiui galėtų būti išsiųsti Turkijoje gyvenantys sirai.
Nepaisant kaltinimų šantažu, Europai tikriausiai teks suteikti daugiau, o ne mažiau pagalbos savo pietrytinei kaimynei.
Po trečiadienį surengtų skubių derybų ES vidaus reikalų ministrai pripažino, kad Turkija susiduria su „didėjančią migracijos našta ir rizika“. Jie patvirtino remiantys ES ir Turkijos migracijos susitarimą ir teigė, kad abiem šalims „gali būti naudinga toliau laikysis šio įsipareigojimo bendradarbiauti“.
