Antroje vietoje yra opozicijos kandidatas Adachanas Madumarovas, gavęs 6,47 proc. balsų, o trečioje – 2 proc. balsų surinkęs Babyržanas Tolbajevas. Iš viso prezidento rinkimuose dalyvavo 17 kandidatų.
S. Žaparovo kelias nuo kalėjimo iki pirmaujančio kandidato į prezidentus yra dramatiškų politinės sėkmės pokyčių pavyzdys šioje Centrinės Azijos šalyje, kuri yra labiau nenuspėjama ir pliuralistinė nei autoritarinės kaimynės.
Spalio 15-ąją Kirgizijos prezidentas Soronbajus Žejenbekovas paskelbė atsistatydinantis, kad šalyje būtų išvengta kraujo praliejimo, šią valstybę apėmus chaosui po spalio 4-ąją įvykusių ginčijamų parlamento rinkimų, kurių rezultatai buvo anuliuoti dėl numanomų klastojimų.
Tai buvo trečias kartas nuo nepriklausomybės paskelbimo 1991-aisiais, kai Kirgizijos valstybės vadovas atsisakė posto dėl gatvių protestų.
Per vėliausius neramumus protestuotojai išlaisvino buvusį įstatymų leidėją S. Žaparovą, įkalintą 2018 metais dėl kaltinimų įkaito pagrobimu. Vėliau nacionalistinių pažiūrų politikas tapo šalies ministru pirmininku, o atsistatydinus S. Žejenbekovui – perėmė jo įgaliojimus.
Tačiau 52-ejų S. Žaparovo kritikai baiminasi, kad jo pergalė sekmadienio rinkimuose Kirgiziją gali nukreipti link autoritarinės valdžios, dominuojančios posovietiniame Centrinės Azijos regione.
Kartu su prezidento rinkimais Kirgizijoje sekmadienį vyko referendumas, per kurį kirgizai rinkosi tarp parlamentinės ir prezidentinės valdymo formų. S. Žaparovas pasisako už didesnes galias postui, kurio siekia.
Preliminariais Centrinės rinkimų komisijos duomenimis, daugiau kaip 81,3 proc. rinkėjų balsavo už prezidentinę valdymo formą. Parlamentinę formą pasirinko 10,6 proc. rinkėjų.
