Rusijos visuomenės lūkesčiai retai būna dideli, žmonės dažniausiai gauna tiek, kiek ir tikėjosi – labai mažai. Vis dėlto artėjantys prezidento rinkimai ir naujo politinio ciklo, net jei tik formalaus, pradžia ragina apsvarstyti, ar šalyje masiškai reikalaujama pokyčių ir ką tai reiškia.
2017-ųjų rugpjūtį atliktos apklausos duomenimis, 42 proc. rusų palaikė ryžtingus, didelio masto pokyčius. Tuo tarpu 41 proc. pasisakė už ne tokius reikšmingus, palaipsniui įgyvendinamus pagerinimus.
Priešingai plačiai paplitusiai nuomonei, rusai nelaiko pokyčių grėsmingais: visiškai jokių pasikeitimų nenori tik 11 proc. apklaustųjų.
Kraštutiniai pasiūlymai
Vis dėlto didžioji dalis populiacijos nežino, kokie specifiniai žingsniai galėtų pagerinti situaciją.
Apklaustasis: „Žmonės nori, kad valstybė būtų stipresnė, kad būtų iššaudyti turtingieji, ir kad toks kaip draugas Stalinas ateitų ir mus išgelbėtų. Tai irgi yra pokytis.“
Visuomenės viltys – labai generalizuotos: šiek tiek aukštesnis gyvenimo lygis, didesni atlygimai, parduotuvėse – daugiau įperkamų prekių. Respondentai dažnai sakė, kad vyriausybė turėtų „rūpintis žmonėmis“ vietoj „kalbėjimo apie tai televizijoje“, „savo kišenių pildymo“ ir „pagalbos kitoms šalims“.
Kartais jie sakydavo, kad valdžia apleido visuomenę ir nenori rūpintis savo piliečiais.
Apklausos metu užfiksuota ir kraštutinių idėjų. Pavyzdžiui, vienas apklaustasis sakė: „Žmonės nori, kad valstybė būtų stipresnė, kad būtų iššaudyti turtingieji, ir kad toks kaip draugas Stalinas ateitų ir mus išgelbėtų. Tai irgi yra pokytis“.
Tarp šiek tiek nuosaikesnių respondentų vyravo tokios nuomonės: „nedidinti pensinio amžiaus, tačiau atimti pinigus iš visų mūsų oligarchų ir juos atiduoti pensininkams“ bei „jie sako, kad paprasti žmonės turėtų sumokėti reformų kainą, teisingai? Bet kodėl oligarchai nemoka už reformas?“.
Reformatorių sąrašas trumpas
Tyrėjai teigia, kad ekonomiškai labiau pažeidžiamas populiacijos segmentas remia radikalias reformas. Tuo tarpu sėkmingesni asmenys linkę pasisakyti už palaipsniui įgyvendinamus pokyčius.
Maskvos gyventojai išdėstė aiškiausią potencialių reformų viziją. Jie kalbėjo apie teismų sistemos pokyčius, valstybinių paslaugų pagerinimą, vyriausybės paramą verslui. Kas penktas maskvietis paminėjo laisvų ir sąžiningų rinkimų svarbą.
Nacionalinių apklausų duomenimis, rusai beveik nieko negirdėjo apie buvusio finansų ministro Aleksejaus Kudrino reformų programas ir už šalies verslininką teises kovojantį Borisą Titovą.
Paprašius įvardinti žmones, kurie galėtų įgyvendinti reformas, A.Kudrino ir B.Titovo pavardės nuskambėjo mažiau nei 1 proc. Tiesą sakant, apie 60 proc. apklaustųjų negalėjo įvardinti nė vieno politiko.
Tai nėra joks siurprizas. Rusijoje diskusijos apie nacionalinę plėtrą aplenkia eilinius piliečius – jos paliekamos profesionalams. Ekspertų diskusijų aidas plačiąją visuomenę pasiekia per nepriklausomos žiniasklaidos kanalus, tiesa, jų auditorija siekia vos 10–15 proc. populiacijos.
Aleksejaus Navalno efektas
Opozicijos lyderis Aleksejus Navalnas taip pat atsidūrė potencialių reformatorių sąraše. Priešingai nei manoma, su korupcija kovojantis aktyvistas nėra vien Maskvos politikas. Jis taip pat populiarus didesniuose miestuose, kuriuose gyvena 100 – 500 tūkst. žmonių.
Jo rėmėjai – daugiausia 25-39 metų žmonės, turintys aukštąjį išsilavinimą, užimantys vadovaujamas pozicijas ir reguliariai besinaudojantys internetu.
Pastaruosius dvejus metus A.Navalnas sėkmingai perėmė didžiąją dalį demokratinių partijų elektorato. Tiesa, kai jam nebuvo leista užregistruoti savo kandidatūros prezidento rinkimuose, A.Navalno populiarumo augimas sustojo.
Vis dėlto rinkėjai vertina opozicionierių ne tik dėl jo politinės platformos, bet ir antikorupcinių tyrimų bei vizitų provincijose. Vien faktas, kad jis egzistuoja alternatyvų neturinčioje politinėje sistemoje, yra kur kas svarbiau nei specifiniai jo pasiūlymai.
V.Putinas – galingiausias reformatorius
Tai – ilgalaikis modelis: V.Putinas įkūnija kiekvienos socialinės grupės viltis. Jis – pagrindinis liberalas, nacionalistas, imperialistas ir socialistas. Daugelis jį mato ir kaip pagrindinį reformatorių.
Tuomet atrodo, kad geidžiamiausias ir visiems patogiausias scenarijus – pakeisti viską nieko nekeičiant. Tam nereikia aukų, rizikos ar net pastangų. Režimas turėtų pasikeisti pats. Tik, deja, tai niekada neįvyks.
Labiausiai prezidento pajėgumais vykdyti reformas įsitikinę ir pakankamai sėkmingi individai tikisi nedidelio masto pasikeitimų. Iš dalies todėl, kad dauguma Rusijos viduriniąja klase laikomų asmenų (valstybės tarnautojai, biurokratai, saugumo pareigūnai) mano esantys už gerbūvį skolingi valstybei. Būdami realistai jie neprašo neįmanomo – alternatyvių reformatorių.
Rusai aiškiai nerimauja dėl reformų kainos. Jie pasirengę prisitaikyti, tačiau ne savo pačių išlaidomis, ir, idealiu atveju, be aktyvaus dalyvavimo. Mažiausiai respondentų sutiko su socialinių išmokų sumažinimu ir pensinio amžiaus padidinimu, tačiau jaučiasi pasiruošę technologiniams pokyčiams.
Rusai neparodo aiškaus pokyčių troškimo. Vis dėlto dauguma piliečių, net ir karščiausiai pasisakančių už Krymo aneksiją ar palaikančių V.Putiną, pritaria, kad be pokyčių neįmanoma judėti pirmyn. Ar net stovėti vietoje.
