Lietuvoje butą bei bendrovę turintis ir nuolat čia atvykstantis ukrainietis Olegas Pastuchovas papasakojo, kas šiomis dienomis dedasi prie Lietuvos ambasados Ukrainoje.
Atvyko jis prie ambasados kuo anksčiau, nes norėjo gauti darbui skirtą vizą. Vyras atitinka visus reikalavimus: dažnai lankosi Lietuvoje, turi čia nekilnojamojo turto, turi įmonę ir jai vadovauja.
Laikas, skirtas dokumentams priimti – trys valandos. Prie langelių darbuojasi tik keturi asmenys.
Atvyko iš Dnepropetrovsko į Kijevą – apie 500 kilometrų – ir patraukė tiesiai prie ambasados.
Čia jau būriavosi per 200 ukrainiečių. Dauguma jų atvežė dokumentus darbo vizai gauti, kai kurie jų atvyko atsiimti vizos.
Laikas, skirtas dokumentams priimti – trys valandos. Prie langelių darbuojasi tik keturi asmenys. Taip jau yra priimta, kad ambasada yra Lietuvos teritorija ir būtent Lietuvos įstatymai čia galioja.
Olegas spaudė prie savęs dokumentus ir atidžiai viską stebėjo. Visus susirinkusius pasitiko griežtas apsaugos darbuotojas.
Jis visiems įsakmiai ir gana įžūliai liepė padėti visus maišelius ir rankines į saugojimo kamerą. Prigrasino, kad vizos negaus nė vienas, kurį tik pamatys su maišeliu.
Pasak Olego, kad apsaugininko elgesys ir bendravimas buvo panašus į lagerio prižiūrėtojo, o spektaklis realiai vyko jau šioje durų pusėje – Ukrainos respublikos teritorijoje.
Būtent apsaugininkas atliko visų tądien susirinkusiųjų registraciją. Atėjęs ambasados darbuotojas jo paklausė, kiek šiandien žmonių? Atsakė, kad virš 200.
Dar vienas įdomus momentas – jei Lietuvoje jau kone klesti ukrainiečių vergovę primenantis verslas, tai prie Lietuvos ambasados Kijeve taip pat glaudžiasi nedidelis versliukas.
Būdelėje sėdi žmonės, kurie už tam tikrą mokestį paims dokumentus ir pristatys asmeniui. Žinoma, tai kainuos.
Tai nėra šiaip sau siuntų tarnyba, kurios paslaugas perka ambasada. „Žmogus įeina į būdelę, pasirašo įgaliojimą, kad gatavus dokumentus paims kokia nors Marusia arba Marina. Tai iš dalies patogu, nes Ukraina didžiulė, neprivažinėsi. Tačiau žmogus savo duomenis pateikia kažkam neaiškiam“, – stebėjosi Olegas.
Ar tik visų šių žmonių duomenys nenuteka tokiems, kurie vėliau iš ukrainiečių padaro vergus?
Vyras svarsto, ar tik visų šių žmonių duomenys nenuteka tokiems, kurie vėliau iš ukrainiečių užsienyje padaro vergus?
Juk XXI-ajame amžiuje tapo labai populiaru prekiauti pigia darbo jėga iš karo kankinamos Ukrainos.
„Mane net juokas buvo suėmęs tada prie ambasados. Apsaugininkas šūkauja, kad čia Lietuva ir čia jis atrinks tuos, kurie pirmieji eis prie langelių. Apsaugininkas aiškina, kas gaus, o kas negaus vizą“, – prisimena ukrainietis.
Prie langelio vyrui sekėsi nekaip. Darbuotojas, apžiūrėjęs dokumentus, pasidžiaugė, kad viskas tvarkoje, tačiau nubėgo su kažkuo pasitarti. Grįžęs jau kalbėjo kitaip – darbo vizos neduos. Tik turisto.
„Štai tokia atranka. Suvirintojas, šaltkalvis, mūrininkas – pirmyn. O jei turi savo verslą – tu esi turistas“, – skėsteli rankomis ukrainietis.