Kai norvegas Mortenas Vikeby perskaitė pranešimus apie baltąjį banginį, išlaisvintą iš diržų, ant kurių buvo parašyta, kad tai yra „Sankt Peterburgo laivyno įranga“, jis nedelsdamas susisiekė su laikraščio apie žvejybą „ Fiskeribladet“ redakcija.
Norvegui žmonių dėmesiu besimėgaujanti beluga priminė ne šnipą, o terapijos banginį, kurį prieš dešimtmetį jis matė Šiaurės Rusijoje įsikūrusiame nardymo centre.
Tas banginis, vardu Semjonas, gyveno vandens telkinyje Rusijos Murmansko regione ir kartais linksmindavo čia besilankančias vaikų su protine negalia grupes.
„Galbūt tai – ne tas pats banginis, tačiau jis elgėsi taip pat. Banginis buvo apkaltintas šnipinėjimu. Matau poreikį jį apginti“, – „The Guardian“ sakė Norvegijos konsulas Murmanskui M.Vikeby.
Prie Norvegijos krantų aptikta beluga tapo vietos įžymybe. Vietiniai „pakrikštijo“ gyvūną „Hvaldimiru“: tai – norvegiško žodžio „hval“, reiškiančio „banginis“, ir populiaraus rusiško vardo Vladimiras, junginys.
Hvaldimiras šią savaitę Hamerfesto uostamiestyje net „išgelbėjo“ moters išmanųjį telefoną, kai šis įkrito į vandenį.
„The Guardian“ rašo, kad Hvaldimiro reputacijai pakenkė tai, kad gyvūną juosė diržai su užrašu „Sankt Peterburgo laivyno įranga“. Tuomet pradėta spėlioti, kad galbūt jis paspruko iš specialios Rusijos karinės programos mokymų.
Kas dar banginį apjuostų diržais, greičiausiai skirtais ant jų pritvirtinti vaizdo kamerą, ir viešai nepripažintų, kad žinduolis dingo?
Rusijos mokslininkas, baltųjų banginių belugų programos direktoriaus pavaduotojas Dmitrijus Glazovas teigė, kad vien netoli Murmansko yra „trys organizacijos, nebūtinai karinės, kai kurios – civilinės, apmokančius jūros žinduolius, įskaitant belugas, atlikti įvairias užduotis“. Pasak D.Glazovo, tarp tų užduočių – objektų grąžinimas iš vandens ar narų paieška, kai šiems kyla problemų, pavyzdžiui, sugenda įranga.
„The Guardian“ rašo, kad tiek Sovietų Sąjunga, tiek JAV Šaltojo karo metais siekė apmokyti delfinus, dėmesys buvo skiriamas ir belugoms. Buvo pasirodę pranešimų apie planus panaudoti belugas saugoti Sočio vandenis 2014 olimpinių žaidynių metu. Tiesa, neaišku, ar tokie planai buvo įgyvendinti sėkmingai.
Pasak D.Glazovo, vien diržai neįrodo, kad Hvaldimiras yra susijęs su Rusijos kariuomene. „Tokie diržai pardavinėjami visoje Rusijoje“, – teigė jis.
Netinkamas elgesys su banginiais
Tikimybė, kad Hvaldimiras yra tas pats banginis, kurį M.Vikeby matė Rusijoje 2008 metais, nėra didelė.
„Pastaruosiu dvejus su puse metų čia nebuvo jokių banginių“, – sakė Arkties rato nardymo centro direktorius Michailas Safonovas. Pasak jo, banginiai priklausė kitai organizacijai – Belomorsko ekologijos centrui, kuris, M.Safonovo manymu, paskutinį banginį pardavė Sankt Peterburgo okeanariumui 2016 metais.
Su Sankt Peterburgo okeanariumo atstovu „The Guardian“ nepavyko susisiekti.
Pasak M.Safonovo, jis niekada nėra matęs, kad šios belugos būtų apjuostos tokiais diržais, esą joms niekada nebūdavo skiriamos užduotys, dėl kurių reikėtų išplaukti į jūrą.
D.Glazovas teigė, kad, sprendžiant iš belugos išvaizdos, Hvaldimiras turėjo būti sugautas Tolimuosiuose Rytuose, o iš ten banginiai pardavinėjami tyrimų institutams ir okeanariumams. Pastaruosiuose jie mokomi atlikti pasirodymus.
Industriją šiemet supurtė skandalas dėl vadinamojo „banginių kalėjimo“ Rusijos Tolimuosiuose Rytuose: čia 11 orkų ir 87 baltieji banginiai prieš juos parduodant buvo laikomi labai prastomis sąlygomis. Kai kurie laikraščiai tai pavadino banginių „koncentracijos stovykla“.
Nuo to laiko prisipažinimas, kad dingo banginis, sulauktų nenorimo žiniasklaidos ir pareigūnų dėmesio.
„Tai – blogas laikas prarasti banginį“, – „The Guardian“ sakė rusų mokslininkas, nenorėjęs atskleisti tapatybės.
D.Glazovas taip pat sakė, kad yra daugybė priežasčių viešai neskelbti, jog dingo banginis.
„Jie gali bijoti savo viršininkų. Jie gali bijoti visuomenės dėmesio. Arba jie gali bijoti atskleisti savo veiklą, jei tai – uždara organizacija, susijusi su kariuomene“, – tikino jis.
