Šalia nuošalaus kelio Ukrainos šiaurinėje Černihivo srityje Mykola rodo nepažymėtą kapą, kuriame jis ir du jo broliai buvo palaidoti praėjus trims su puse savaitės nuo karo pradžios Rusijos pajėgų užgrobtoje žemėje. Visi trys buvo sušaudyti; jis vienintelis liko gyvas.
"Tai tarsi prisikėlimas", - CNN sakė 33 metų Mykola.
iki kovo 18 d. Kuličenkų šeimos gyvenimas beveik nebuvo pasikeitęs, nors rusai nuo karo pradžios buvo okupavę jų Dovžyko kaimą. Tačiau kai buvo susprogdinta rusų kolona, rusų kareiviai išskubėjo ieškoti kaltųjų. Jie atvyko į namą, kuriame Mykola gyveno su dviem broliais Jevhenu ir Dmytro bei seserimi Iryna, kuri iki šiol neatleido sau, kad tą dieną nebuvo namuose.
Trys kareiviai liepė broliams atsiklaupti kieme. Jie išnaršė namus ieškodami bet ko, kas galėtų suklupdytus vyrus susieti su susprogdintu konvojumi, pasakojo Mykola. Pasak Mykolos, radę senelio turėtus karinius medalius ir 30-mečio Jevheno, kuris buvo desantininkas, karinį krepšį, kareiviai įsitikino, kad jie turi ką slėpti.
Mykola, Jevhenas ir Dmytro buvo nuvežti į rūsį, kur buvo tardomi tris dienas, sakė jis. Mykola vis tikėjosi, kad rusai juos paleis, bet ketvirtą dieną, pasak jo, jų nuotaika pasikeitė.
"Jie mušė visą mano kūną metaliniu strypu, o į burną įkišo pistoleto vamzdį", - sakė jis.
Kartu su broliais Mykola buvo kankinamas tol, kol prarado sąmonę. Jis sako, kad jiems buvo užrištos akys, rankos ir kojos surištos lipnia juosta, o penki rusų kareiviai kariniu automobiliu juos nuvežė į apleistą vietovę. Juos privertė atsiklaupti užrištomis akimis, kol buvo kasama duobė, pasakojo Mykola.
Pirmiausia, pasak jo, jis išgirdo šūvį už nugaros, ir 36 metų Dmytro, vyriausias iš trijų brolių, nukrito ant žemės. Paskui jis pajuto, kad šalia jo nukrito jauniausiasis Jevhenas.
"Pagalvojau, kad aš kitas", - sakė jis. Tačiau kulka įskriejo į Mykolos skruostą ir išlėkė šalia dešinės ausies. Jis suprato, kad vienintelė viltis išgyventi - vaidinti negyvą.
Pasak Mykolos, kareiviai įmetė brolių kūnus į duobę, užpylė žemėmis ir nuėjo. Jis negali pasakyti, kiek laiko gulėjo palaidotas gyvas, tik tiek, kad vis dar surištomis rankomis ir kojomis jam kažkaip pavyko išsilaisvinti iš po vyresniojo brolio lavono ir grįžti į gyvųjų žemę.
"Man buvo sunku kvėpuoti, nes Dima (Dmytro) gulėjo ant manęs, bet rankomis ir keliais sugebėjau nustumti vyresnįjį brolį, o tada išlipau", – pasakoja vyras.
Tamsoje jis per laukus nušliaužė iki artimiausio namo, kur viena moteris jį priglaudė ir prižiūrėjo per naktį, kol jis galėjo grįžti pas seserį, kuri kelias dienas buvo tėvo namuose.
"Grįžau namo, o ten buvo Mykola. Pažvelgiau jam į akis ir paklausiau, kur kiti? Jis atsakė, kad kitų nėra", - prisimena verkdama Iryna.
Mykola sako, kad stebuklas, jog jis išgyveno. Randai ant jo skruosto ir už ausies matomi iki šiol.
"Man pasisekė... ir dabar turiu tiesiog gyventi toliau, - sakė jis. – Šią istoriją turi išgirsti visi, ne tik Ukrainoje, bet ir visame pasaulyje, nes tokie dalykai vyksta, o šis atvejis yra tik vienas iš milijardo."
Černihivo srities prokuratūra pradėjo karo nusikaltimų tyrimą. Tyrėjai CNN patvirtino, kad broliams buvo surištos rankos ir kojos ir užrištos akys. Vietos valdžios institucijų duomenimis, visoje Ukrainoje iki šiol užregistruota daugiau kaip 11 600 įtariamų karo nusikaltimų. CNN taip pat kreipėsi į Rusijos gynybos ministeriją, tačiau atsakymo negavo.
Kaip ir apie daugelį kitų įtariamų Rusijos pajėgų įvykdytų karo nusikaltimų, Mykolos ir jo brolių istoriją buvo galima papasakoti tik tada, kai balandžio pradžioje prasidėjo rusų atsitraukimas iš Černihivo srities.
Tik tada Mykola galėjo pradėti ieškoti duobės, iš kurios jis, nepaisant visų aplinkybių, išsigelbėjo, išsaugodamas savo gyvybę. Jis žinojo, kad turi surasti savo brolius, kad galėtų juos deramai palaidoti.
Balandžio 21 d., praėjus mėnesiui nuo tos dienos, kai, pasak Mykolos, jo broliams buvo įvykdyta mirties bausmė, Dmytro ir Jevhenas pagaliau buvo palaidoti po dailiais antkapiniais paminklais sutvarkytame kape, žemėje, kuri vėl priklauso Ukrainai.
