„Facebook“ įraše (panašus tekstas platinamas daugybėje paskyrų) tvirtinama:
„Rusijos Voluinė 2014 m. gegužės 2 d. Odesa – žvėriškas rusakalbių genocidas.
2014 m. gegužės 2 d. Odesoje vyko žvėriškas rusakalbių genocidas. Profsąjungų rūmai tapo žmonių, kurie ten rado prieglobstį nuo sužvėrėjusios minios, žūties vieta.
Pastatas buvo padegtas, išėjimai užblokuoti. Į norinčius iššokti pro langus buvo šaudoma. Bandantys palikti pastatą buvo žiauriai kankinami.
Buvo užblokuotas gelbėjimo tarnybų ir ugniagesių patekimas, vietos policija nieko nedarė, kad atkurtų tvarką, vyko linčas ir masinis daugelio žmonių genocidas.
Iki šiol nepavyko nustatyti asmenų, atsakingų už genocidą – žmonių deginimą gyvų ir žiaurų sužeistųjų, įskaitant moteris ir vaikus, kankinimą.“
Iškraipė faktus
Pirmiausia dėmesį patraukia itin tendencingas 2014 m. gegužės 2 d. tragiškų įvykių traktavimas.
Žinutėje pateikiami du poliai – „sužvėrėjusi minia“ ir „nekalti žmonės“, prisiglaudę Profsąjungų rūmuose. Sudaromas įspūdis, kad kalbama apie paprastus civilius gyventojus ir juos užpuolusią ginkluotų asmenų grupę.
Iš tiesų 2014 metų gegužės 2-oji Odesos uostamiestyje prasidėjo gana ramiai – žygiu už Ukrainos vienybę, kurį surengė futbolo aistruoliai ir vietos gyventojai, palaikę Maidano revoliuciją Kyjive.
Vis dėlto netrukus šie aktyvistai susidūrė su Maidano priešininkų – „Antimaidano“ protestuotojų – kolona. Įtampa netruko pakilti iki maksimumo, ir pasigirdo šūviai.
Policija buvo bejėgė ir nesugebėjo sustabdyti kautynių, per kurias buvo nušauti šeši naujosios valdžios Kyjive šalininkai.
Vaizdo įrašuose matyti, kaip prorusiški demonstrantai nukreipė šautuvų ugnį į Ukrainos vėliavomis apsigaubusius aktyvistus.
Ukrainiečiai iškart puolė keršyti – persekiojami „Antimaidano“ aktyvistai buvo priversti slėptis Odesos profesinių sąjungų rūmuose.
Pastatas iki šiol neaiškiomis aplinkybėmis buvo padegtas. 42 žmonės žuvo – vieni sudegė gyvi, kiti užduso, treti šoko pro langus ir užsimušė.
Odesos valdžia paskelbė trijų dienų gedulą.
Įtampa tvyrojo ore
Pažymėtina, kad abi pusės suprato susidūrimo grėsmę.
Vienas iš Odesos Maidano priešininkų atstovų – Morisas Ibrahimas – vėliau teigė, kad vyko neviešos derybos tarp vietinių „Antimaidano“ ir „Euromaidano“ lyderių.
Liepos 2 d. „Antimaidano“ aktyvistai nusprendė nevykti į Kulikovo pole aikštę ir apskritai susilaikyti nuo bet kokių kontaktų su nacionalistiškai nusiteikusiu jaunimu.
Tačiau, kaip paaiškėjo vėliau, ne visi pakluso šiam sprendimui.
„Kiek supratau, mūsų [„Antimaidano“ šalininkai] bandė neleisti eiti į Kulikovo pole aikštę. Jie norėjo juos sulaikyti Grečeskaja [aikštėje]. Mums dar reikia išsiaiškinti, kodėl kai kurie iš jų atėjo, bet tai yra mūsų vidaus santykiai“, – vėliau pareiškė M.Ibrahimas.
Yra liudijimų ir įrodymų, kad abi pusės naudojo Molotovo kokteilius, o kai kurie riaušių dalyviai turėjo ginklų.
Per susirėmimą pirmieji žuvo Ukrainos vienybės šalininkai – „Dešiniojo sektoriaus“ narys Igoris Ivanovas ir Euromaidano aktyvistas Andrijus Birjukovas.
Riaušių metu „Antimaidano“ aktyvistai buvo nustumti atgal prie Profsąjungų rūmų, esančių Kulikovo pole aikštėje.
Jie greičiausiai taip pat turėjo kanistrų su benzinu, iš kurių buvo gaminami Molotovo kokteiliai, ir jau paruoštų Molotovo kokteilių.
Gaisro priežastis iki šiol nėra iki galo tiksliai žinoma. Tačiau nėra pagrindo teigti, kad ten buvusiems žmonėms buvo trukdoma išeiti – priešingai, yra daugybė užfiksuotų vaizdų ir liudijimų, patvirtinančių, kad bent keli aikštėje buvę aktyvistai padėjo žmonėms išeiti iš degančio pastato.
Gelbėtojai prie Profsąjungų rūmų atvyko tik po maždaug pusvalandžio, tačiau nėra jokių įrodymų, kad jiems buvo trukdoma atlikti savo profesinę pareigą.
Tyrimo rezultatai migloti
Odesoje daug kas iki šiol priekaištauja policijai – esą pareigūnai tą kruviną dieną parodė nesugebantys palaikyti tvarkos mieste. Buvo ir tokių, kurie teigė, kad teisėsauga pabrėžtinai vengė apskritai tramdyti susikovusius protestuotojus.
Tyrėjai netrukus paskelbė, kad tarp suimtų įtariamųjų yra ir keli policininkai.
Buvo sulaikytas ir tuometis Odesos policijos viršininkas Petro Luciukas, o jo pavaduotojas sugebėjo pasprukti iš Ukrainos ir, kaip skelbiama, prisiglaudė Uždniestrėje.
Negalima teigti, kad byla buvo visiškai ignoruojama ar bandoma palaidoti – pavyzdžiui, Odesos srities policijos viršininko pavaduotojas viešajam saugumui Dmytro Fučedžy už akių buvo nuteistas 15 metų laisvės atėmimo bausme.
Prokuratūros išplatintoje ataskaitoje skelbiama, kad chaosas prie Profesinių sąjungų rūmų kilo dėl abiejų pusių kaltės: „Abi pusės viena prieš kitą naudojo padegamuosius skysčius, taip pat ir pastato viduje. Tai sukėlė gaisrą“.
Tiesa, Jungtinių Tautų komisaro žmogaus teisėms įstaiga (OHCHR) paskelbė, kad mirtina įvykių grandinė prasidėjo beisbolo lazdomis ir šaunamaisiais ginklais ginkluotai Rusijos šalininkų grupei „išprovokavus“ Ukrainos šalininkų mitingo dalyvius.
Kodėl Odesos tragedija nėra genocidas?
1948 m. gruodžio 9 d. priimtoje Jungtinių Tautų konvencijoje dėl kelio užkirtimo genocido nusikaltimui ir baudimo už jį, genocidas apibrėžiamas taip:
„Konvencijoje genocidu laikoma toliau išvardyta veika, kuria siekiama visiškai ar iš dalies sunaikinti kokią nors nacionalinę, etninę, rasinę ar religinę grupę, būtent:
a) tos grupės narių žudymas;
b) rimtų fizinių ar psichikos sužalojimų darymas tos grupės nariams;
c) tyčinis sudarymas tai grupei tokių gyvenimo sąlygų, kuriomis apgalvotai siekiama fiziškai sunaikinti ją visą ar jos dalį;
d) priemonių, kuriomis siekiama riboti tai grupei priklausančių žmonių gimstamumą, panaudojimas;
e) prievartinis vienos tokios grupės vaikų perdavimas kitai.
Nėra jokių įrodymų, kad 2014 m. gegužės 2 d. Odesoje įvykdytos žudynės ir smurtiniai veiksmai buvo įvykdyti siekiant visiškai ar iš dalies sunaikinti nacionalinę, etninę, rasinę ar religinę grupę.
Be abejonės, prarastos gyvybės visada yra tragedija, tačiau dviejų politiškai motyvuotų aktyvistų grupių, kurių bent dalis buvo ginkluoti, susidūrimas negali būti kvalifikuojamas kaip genocido nusikaltimas.
„Adaptacija“ lenkų skaitytojui
Pažymėtina, kad „Facebook“ įrašas platinamas dvejomis kalbomis – rusų ir lenkų – bei išraiškingai pavadintas „Rusų Voluine“.
Akivaizdu, kad jame kalbama apie 1943-1944 m. Voluinės žudynes, kurias surengė Ukrainos sukilėlių armija (OUN).
Jos aukomis tapo dešimtys tūkstančių lenkų civilių gyventojų.
Lenkijos Seimas priėmė rezoliuciją, kuria Antrojo Pasaulinio karo metais Voluinėje vykusios žudynės įvardijamos genocidu (nors Ukrainos pusė su tokiu požiūriu nesutinka).
Logiška daryti prielaidą, kad „Facebook“ įrašu bandoma susieti XX a. penktojo dešimtmečio metu puoselėtą neigiamą požiūrį į ukrainiečių nacionalistus su dabartine Ukrainos valstybe.
Antraštė „Rusų Voluinė“ formuoja ryškų ir absoliučiai daugumai lenkų suprantamą neigiamą įvaizdį, įtikinamų argumentų ir įrodymų trūkumą pakeičia emocijos.
15min verdiktas: melas. Pripažįstant teisę turėti kitokią nuomonę, atkreiptinas dėmesys, kad įraše vyrauja akivaizdus faktų iškraipymas ir nepagrįstas tokio rimto kaltinimo, kaip genocidas, taikymas.
Publikacija parengta 15min bendradarbiaujant su „Meta“, kuria siekiama stabdyti klaidinančių naujienų plitimą socialiniame tinkle. Daugiau apie programą ir jos taisykles – čia.
