Šteinerio darželio simbolis − saulėgrąža − tarsi simbolizuoja vaiką, kuris, kaip gėlė darželyje, turi galimybę augti, skleistis, būti kitoks nei jo darželio draugai. Šteinerio darželiuose vaikai nebūna skirstomi pagal amžiaus grupes − visi būna vienoje grupėje: tai padeda mažiukams mokytis iš vyresnių, o šiems − rūpintis mažaisiais tarsi visi būtų viena didelė šeima.
Rudolfas Šteineris, Valdorfo pedagogikos pradininkas, pirmąją mokyklą, paremtą vaikų vaizduotės lavinimu, pagarba vaiko asmenybei, natūraliu pasaulio pažinimu, mokymusi be streso, įkūrė XX a. pradžioje vieno fabriko darbininkų vaikams. Šiuo metu 60 pasaulio šalių veikia apie 1400 nepriklausomų darželių, o Valdorfo pedagogika taikoma daugiau nei 950 mokyklų. Tai yra vienas didžiausių nepriklausomų švietimo tinklų pasaulyje.
Suaugęs žmogus vaikams yra pavyzdys
Suaugę žmonės yra pavyzdys. Kaip elgiasi jie, taip elgiasi ir vaikai. Mažieji linkę kopijuoti vyresniųjų elgesį, jie nori būti tokie kaip jų idealai: tėtis, mama, vyresnieji broliai ar seserys, darželio auklėtojai, vyresni darželio vaikai.
Pavyzdžiui, pietaujant iš vaiko reikalaujama, kad jis netriukšmautų, netrupintų maisto ant stalo, valgytų gražiai − taip neturėtų būti. Suaugę žmonės patys turėtų taip elgtis ir rodyti vaikui pavyzdį, kaip reikia valgyti. Pietūs yra tik pavyzdys. Visose gyvenimo situacijose vaikui reikėtų parodyti, kaip jis turėtų elgtis, o ne rėkti ant vaiko, jei jam kas nors nepasiseka arba jis nesielgia taip, kaip tėvai tikisi.
Vaikai darželyje jaučiasi kaip namie, atlieka įvairius buities darbus.
„Niekada neišgirsi, kad suaugęs žmogus vaikui pasakytų kažką panašaus į „Tu vyniok iš čia, aš pati išplausiu indus“, jei vaikas nori plauti indus − jis ir gauna plauti indus. Jei norės plauti tualetą − prašom, galės plauti. Nėra tokio darbo, kurio vaikui daryti būtų negalima. Žinoma, jei tas darbas nėra pavojingas gyvybei“, − apie darbų pasiskirstymą pasakojo O.Johanson.
Vaikai dalyvauja įvairioje veikloje: kepa duonelę, plauna indus, siurbia kilimus, dirba lauke. Laikomasi dienos ritmo. Vaikai žino, kad atėjus pietums reikia dengti stalą, pavalgius reikia nurinkti indus. Tačiau niekas neverčia vaikų daryti to, ko jie nenori − jei jie nori pavalgę eiti žaisti, jie eina žaisti. Vaikams leidžiama būti vaikais.
Aišku, niekada nebūna taip, kad sistema veiktų idealiai. Atsiradus vaikui, kuris niekada nerodo noro nei stalo dengti, nei indų plauti, nei morkų pjaustyti − auklėtojos jam skiria ypatingą dėmesį. Tam, kad nevestų iš kelio visos vaikų grupės, vaikas po pietų būna išvedamas į lauką. Jei vaikas viską, ką paima į rankas, bando sulaužyti − jam duodami žaisliukai, kuriuos reikia išrinkti, su kuriais galima kažką sukonstruoti. Tokiems vaikams yra speciali programa, kurios metu jie dirba kartu su tėvais.
„Kai vaikas mato, kad nei suaugusieji, nei kiti vaikai nedaro taip, kaip daro jis, vaikui pradingsta stimulas blogai elgtis. Gal ne iš karto tai atsitinka, bet darželyje yra nemažai suaugusių žmonių ir vaikams iš tiesų skiriama daug dėmesio“, − pasakojo darželio auklėtoja.
Pozityvi aplinka − vienas pagrindinių tikslų
Darželyje stengiamasi bendrauti su vaikais taip, kad jie nebūtų teisiami, barami. Stengiamasi pastebėti jų gerąsias puses ir šaunius poelgius − diegti pozityvų požiūrį. Apskritai stengiamasi nenaudoti neiginių kalboje. Auklėtoja nesakys „Man nepatinka bananai“, ji sakys „Aš mėgstu obuolius“. Tarp vaikų gali būti toks, kuris bananus dievina, o išgirdęs, kad mylima auklėtoja jų negali pakęsti, vaikas gali pasijausti blogai.
Darželyje stengiamasi sukurti pozityvią ir jaukią šeimos, meilės, saugumo ir savisaugos, bendradarbiavimo su šeima ir draugais aurą. „Kad vaikas jaustųsi vaiku, kad vaikas turėtų vaikystę“, − komentavo darželio auklėtoja.
Švenčiant vaiko gimtadienį yra pasakojama pasaka apie jį. Pradedama nuo to, kaip susipažino jo tėvai, kaip jie patiko vienas kitam, kaip pradėjo draugauti, kur gyveno, kaip gimė vaikas, kaip jį pavadino jo vardu, koks tas vaikas yra, ką jis mėgsta, moka.
Kasmet pasaka sekama iš naujo vis pridedant daugiau detalių iš to, kas įvyko per metus. Vaikai labai mėgsta tokias pasakas, jiems patinka klausytis apie save. Pasveikinus vaiką su gimtadieniu sėdama prie stalo vaišintis, jei tėvai pasirūpino skanėstais. Tačiau tai nėra būtina.
Tradiciškai darželyje švenčiamos Michaelio ir Žibintų šventės rudenį, per Velykas vaikai su auklėtojomis gamina paukščiukus, prieš Kalėdas susuka spiralę iš šakelių, iš obuolių padaro žvakides ir visi vaikai su savo pasidaryta spirale uždega žvakeles.
Dienos ritmas ir ekologiškas maistas
Šteinerio darželiuose labai svarbus yra ritmas. Dienos ritmas pereina į savaitės ritmą, šis – į mėnesio ritmą ir taip vyksta visus metus. Žmogus geriausiai jaučiasi tada, kai žino, kas jo laukia: atsikėlė ryte, pavalgė, nusiprausė, išėjo į darbą. Taip kuriamas saugumo jausmas. Būtent jo ir yra siekiama įvedant vaiką į ritmišką gyvenimą.
Nereikėtų galvoti, kad rutiniškas gyvenimas ugdo vaiko suvokimo apie pasaulį sustabarėjimą − neva negali būti kitaip nei pagal planą. Kiekvienam augimo tarpsniui yra savas režimas − būtent nuo 0 iki 6 metų amžiaus vaikas turi jaustis saugus. Išbalansavus ritmą vaikas nebesijaučia saugus, o tai nėra gerai.
Kiekviena diena prasideda miežinių kruopų košės pusryčiais. Tyrimais įrodyta, kad vaikai, kurie iki trejų metų pusryčiams valgė kruopas, psichologiškai geriau išsivystydavo ir būdavo ramesni, ne tokie agresyvūs nei jų bendraamžiai, kurie pusryčiams valgydavo ką nors kitą.
Po pusryčių vaikai susirenka į ratelį, pasisveikina, prisistato, dainuoja pamokomąsias dainas, susijusias su metų laikais, deklamuoja eilėraščius. Dainos ir eilės keičiasi kartą per mėnesį − taip suteikiama galimybė vaikams išmokti juos atmintinai. Po ratelio visi, kas nori, padeda paruošti maistą. Nors atrodo, kad morkos pjaustymas tėra maisto ruošimas, auklėtojos sugeba pamokyti ir matematikos, ir geometrijos, ir dailės. Rudenį dirbami rudens darbai, sekamos rudeniškos pasakos, žaidžiami rudens žaidimai. Mokydamiesi tokiu ritmu vaikai atsimena, kokie darbai kada yra daromi. Vaikams nėra duodami nurodymai − jie žino, kas kada vyksta pagal muziką, pavyzdžiui, į ratelį po pusryčių kviečia varpelio garsas, klausytis pasakos kviečia dūdelė ir panašiai.
Darželyje naudojama daug nacionalinių pasakų, dainų, eilėraščių ir mįslių. Pamokomojo pobūdžio kūriniais ir žaidimu vaikams stengiamasi diegti moralines vertybes. Auklėtojos pabrėžia metų ritmą ir pagal jį rengia visas didžiąsias metų šventes.
Pasakos visuomet yra skaitomos iki galo, nėra paliekamos pabaigti kitą dieną. Anksčiau buvo daugiau religinio pobūdžio švenčių: „Seniau darželis šventė daugiau religinių švenčių, o dabar liko Kalėdos ir Velykos, tačiau tai nereiškia, kad einam į bažnyčią ir kalam su galva į grindis“, − šypsojosi darželio auklėtoja.
Maistas darželyje − tik ekologiškas. Darželio administracija didelę reikšmę teikia sveikai mitybai. Vaikai dalyvauja ruošiant maistą nuo pat produktų atsiradimo pradžios iki jų patekimo ant pietų stalo: „Jie sodina bulves, nukasa jas, verda ar kepa, žinoma, padedami suaugusiųjų. Vaikai stebi, kaip viskas vyksta, ir kartu mokosi. Pasodinau bulvę, rudenį ateinu, o jų čia dešimt, ir vaikas sužino, kad su jomis galima daryti tai arba tai, o gal net tai“, − pasakojo O.Johansen.
Valdorfiškos beveidės lėlės
Valdorfiškos lėlės neturi veido mimikų. Taip yra todėl, kad jei vaikas žais su lėle ir įsivaizduos ją princese, tai lėlė bus tokia princesė, kokią vaikas ir norės matyti savo vaizduotėje; trolis bus toks baisus, kokio baisaus vaikas jo norės. Norima, kad nebūtų persistengiama nei į vieną, nei į kitą pusę.
„Vaikui neprimetame jau pagaminto produkto. Dažniausiai pasakos pasakojamos be paveikslėlių − galima naudoti tik ypač primityvius žaislus. Paliekama vietos vaiko vaizduotei. Taip elgiamės nenorėdami traumuoti vaiko − jei pasakojama kas nors baisaus, tai nenorime, kad vaikas matytų kažką baisiau nei pats gali įsivaizduoti“, − komentavo auklėtoja.
Visi žaislai darželyje yra ekologiški − iš medienos ir natūralių medžiagų. „Keičiantis laikams ir darželyje vis daugėjant dvikalbių vaikų mes pradedame naudoti paveikslėlius, nes sunku yra paaiškinti norvegiškai nesuprantančiam vaikui, kad dabar iš kankorėžio gaminsime princesę“, − pasakojo darželio auklėtoja.
Vienas mėgstamiausių vaikų užsiėmimu − piešimas „šlapiu per šlapią“. Naudojamas drėgnas lapas, specialūs dažai ir drėgnas teptukas tam, kad piešinys išsilietų. „Vaikui spalvos yra labai svarbios. Piešiant šlapiu per šlapią spalvos išsilieja, nebūna ryškių kontūrų − vėl paliekama vietos vaiko fantazijai. Ryškios ir tamsios spalvos kenkia vaiko psichikai. Valdorfiškuose darželiuose nerasi juodos spalvos pieštuko“, − pasakojo O.Johansen.
Piešimas šlapiu per šlapią taip pat vyksta tam tikru ritmu. Pirmiausia yra uždegama žvakutė, tada deklamuojamas eilėraštis ar dainuojama dainelė, kuri paruošia piešimui. Viskas daroma lėtai, kad vaikas suspėtų viską padaryti pats. Jei vaikui nusibosta piešti, jam neliepiama užbaigti piešinį. Visi vaikai gauna tokius pačius piešimo reikmenis, nepriklausomai nuo jų amžiaus.
Šteinerio darželių ypatybė − laisvas žaidimas. Čia nėra peilių, šautuvų imitacijų, nieko, kas galėtų sukelti agresiją. Laisvo žaidimo metu vaikai gali panaudoti savo fantaziją, gebėjimus ir taip įgauti patirties.
„Šteinerio darželių ypatybė − laisvas žaidimas. Pas mus nėra peilių, šautuvų imitacijų, nieko, kas galėtų sukelti agresiją. Laisvo žaidimo metu vaikai gali panaudoti savo fantaziją, gebėjimus ir taip įgauti patirties. Suaugusieji stengiasi nesikišti į laisvuosius žaidimus, tačiau jei vaikai įsivaizduoja, kad važiuoja autobusu ir iš kėdžių susistumia autobusą, jie gali auklėtojos paprašyti nupiešti autobuso numerius, ir auklėtoja tai padarys.
Tuo ir skiriasi Šteinerio darželiai nuo paprastų darželių. Paprastuose išėję į lauką vaikai ras tą medinę mašinėlę, o čia jie turi pasidaryti ją patys. Taip jie gali susikurti ją tokią, kokios nori“, − pasakojo darželio auklėtoja.
Rodydama nuotrauką, kurioje vaikai sėdi savo sukurtame autobuse iš kėdžių, ji pasakojo, kaip vaikai dirbo prie jo, kaip ieškojo daiktų, kurie pakeistų tikruosius − vairą atstojo apvalus tuščiaviduris žaislas, visą autobusą − kėdės, žibintus − nuspalvintos vienkartinės lėkštės.
Tam tikrą valandą yra ramybės metas. Vaikai guli, sėdi, gali piešti ar groti − visi veikia ką tik nori, tačiau tai turi būti rami veikla. Miegoti nėra būtina, tačiau vaikui užmigus niekas jo nežadins. Vieną kartą per savaitę visi eina į gamtą ir darželio patalpose nebūna. Gamtoje kuriamas laužas, gaminamas maistas. Taip vaikams leidžiama susipažinti su gamta, leidžiama suprasti, kad įdomu gali būti ne tik namie.
„Žinoma, jei lauke audra, tai niekur neiname, tačiau jei tiesiog lyja − keliaujame. Nėra blogo oro, yra bloga apranga“, − juokėsi O.Johansen.
Lietuvoje taip pat yra Valdorfo darželių
Šteinerio programa ir Valdorfo mokymas yra vienas su kitu susiję. Pavyzdžiui, Šteinerio darželiai turi valdorfiškų žaislų. Šios dvi programos nėra identiškos, tačiau persipina viena su kita. Būtent Brekstado „Solblomsten Steinerbarnehage“ vaikų darželyje gali būti iki 18 vaikų nuo kūdikių iki 6 metų amžiaus. Jei tėvai nori, gali į darželį atiduoti ir kelių mėnesių vaiką.
Vienas iš Norvegijos ministrų yra baigęs darželį ir mokyklą, kurie buvo grįsti Šteinerio programa. Brekstado darželyje beveik visi vaikai iš skirtingų pasaulio šalių, tad jokio atstūmimo užsieniečiams auklėtoja teigia nepastebėjusi.
„Labai daug šeimų yra kur vienas sutuoktinis yra norvegas, o kitas − kitatautis. Yra vaikų iš Izraelio, Filipinų, Lietuvos, Rumunijos, Latvijos. Mūsų darželis internacionalinis“,− pasakojo O.Johansen.
Darželis itin atviras tėvams: jie gali ateiti ir būti jame, stebėti, kaip vaikui sekasi bendrauti, ką jis veikia.
Šteinerio darželiai būna tik privatūs, valstybinių nėra. Dažniausiai tai būna mokyklėlės-darželiai. Vaikai šiose įstaigose moka visko, ko išmoksta ir valstybinėse švietimo įstaigose, tačiau viskas vyksta kitu principu. Norvegijoje tokių darželių yra įvairiuose miestuose.
Darželis itin atviras tėvams: jie gali ateiti ir būti jame, stebėti, kaip vaikui sekasi bendrauti, ką jis veikia.
Darželio auklėtojos teigia nepastebėjusios, kad tėvai išskirtų norveges auklėtojas kaip geresnes ar vertesnes prižiūrėti jų vaikus nei auklėtojos iš kitų šalių. Yra išlikusi pagarba pedagogams − jei kas nors įdomu, keista, tėvai to paklausia per susirinkimus, o ne kiekvieną dieną pasiimdami vaiką moko mokytojus.
Pačios darželių auklėtojos stengiasi sudaryti visas sąlygas, kad vaikai kuo greičiau adaptuotųsi, o tėvai galėtų būti darželyje, jei to norėtų. Auklėtojos taip pat stengiasi padėti susirasti darbą, jei tai padaryti imigrantams sekasi sunkiai. Jei reikia − į darželį kviečiamas specialistas, kuris padeda vaikui adaptuotis kalbinėje terpėje. Kartais darželis net suranda naujų darbuotojų, kurie gebėtų susikalbėti su nesuprantančiu norvegiškai vaiku.
Tėvų mokami pinigai už darželį keliauja vaikų maistui, auklėtojų atlyginimams, komunaliniams mokesčiams. Lietuvos darželiuose yra populiaru atskirai rinkti pinigus už piešimo popierių, kreidutes, akvarelę ir panašiai − šiame darželyje tai nėra propaguojama. Privatūs darželiai, toks yra ir „Solblomsten Steinerbarnehage“ vaikų darželis, priklauso specialiai organizacijai, kuri kovoja už privačių darželių teises, kad juose būtų geriau nei valstybiniuose darželiuose.
Mokomasi per jausmus ir pažinimą
Šteinerio programa yra pripažįstama valstybės, tačiau atsiranda ir jos priešininkų, ir šalininkų. „Man labai skaudu, kad kažkas, pamatęs, kad Šteinerio programoje viskas labai ramu, žaislai labai paprasti, o lėlės be veidų, pradėjo skleisti idėjas, kad ši programa yra skirta vaikams su negalia. Mes skatiname vaikus būti pozityvius, švelnius, gerus, o buvo pradėta kalbėti, kad Valdorfo programos darželius lanko tik vaikai su negalia“, − kalbėjo O.Johansen.
Šteinerio programa geriau nei valstybinių mokslo įstaigų programa lavina vaikų fantaziją, vaikai būna savarankiškesni, komunikabilesni, nekompleksuoti, nesikrato buities darbų: „Apskritai jie yra laisvesni, nes bendrauja su įvairaus amžiaus vaikais, palankiai nusiteikusiais suaugusiais. Juk paprastame darželyje niekas neleis vaikui tarkuoti morkos, nes „Tu visur čia aplinkui ištaškysi tą morką ir reikės kažkam visa tai išvalyt!“, − pasakojo darželio auklėtoja.
Net jei vaikas darželyje padaro kažką itin blogo, pasiimant vaiką iš darželio tėvams to auklėtojos nepasako. Per tėvų susirinkimus auklėtojos papasakoja tėvams apie jų vaiką individualiai. Taip elgiamasi tam, kad vaikas, išgirdęs blogus atsiliepimus apie save, nenuliūstų ir nepradėtų elgtis dar blogiau. Tradiciniuose darželiuose galima kone kasdien matyti, kaip mama eidama su vaiku iš darželio ne klausia, ką jis naujo šiandien patyrė, bet bara jį už sudaužytą puoduką.
Lietuvoje taip pat savo vaiką galima vesti į darželį ar mokyklą, kurioje vaikai būtų ugdomi pagal Šteinerio programą. Tokia ikimokyklinė įstaiga yra Kauno lopšelis-darželis „Šaltinėlis“, skirtas 3−7 metų vaikams, Panevėžio lopšelis-darželis „Rugelis“, o Mažeikiuose − lopšelis-darželis „Pasaka“. Kazlų Rūdoje yra pagrindinė mokykla „Elma“, grįsta Valdorfo pedagogika, Kaune − Prano Mašioto pradinė mokykla bei VšĮ Kauno Valdorfo mokykla, o Vilniuje − Vilniaus Valdorfo mokykla.
