Šią savaitę Europos Vadovų Tarybos pirmininko Donaldo Tusko sukviesti į neformalų posėdį Briuselyje valstybių vadovai pagaliau deklaravo, kad ėmėsi spręsti ne migracijos pasekmes, o jos priežastis, tačiau išvadose konkretumo trūksta. Minimas ES išorinių sienų apsaugos stiprinimas, skiriant papildomą finansavimą išorės sienų valdymo agentūrai „Frontex“, Europos prieglobsčio paramos biurui ir Europolui, ir pabėgėlių srautų kontrolė – per kelis mėnesius turės būti įsteigti pabėgėlių registracijos centrai Italijoje ir Graikijoje, kuriuose bus atskiriami karo ir ekonominiai pabėgėliai, pastarieji bus grąžinami atgal.
ES skelbia didinsianti diplomatines priemones, kad būtų sureguliuoti konfliktai Sirijoje, Irake ir Libijoje, taip pat didesnę paramą skirs Jungtinių Tautų jau įkurtoms pabėgėlių stovykloms Jordanijoje, Turkijoje ir Libane.
ES skelbia didinsianti diplomatines priemones, kad būtų sureguliuoti konfliktai Sirijoje, Irake ir Libijoje, taip pat didesnę paramą skirs Jungtinių Tautų jau įkurtoms pabėgėlių stovykloms Jordanijoje, Turkijoje ir Libane.
Diena anksčiau įvyko Bendrijos vidaus reikalų ministrų taryba, kurioje priimtas sprendimas dėl 120 tūkst. pabėgėlių pasidalijimo. Šįkart šalims narėms pirmąkart teko pasinaudoti Lisabonos sutartyje numatyta kvalifikuotos daugumos balsavimo teise, nes bendro susitarimo pasiekti nepavyko. Pagal kvalifikuotos daugumos taisyklę įpareigojantys sprendimai gali būti priimami, jeigu juos palaiko 55 proc. šalių, kurių gyventojai sudaro 65 proc. visų Bendrijos gyventojų. Vengrija, Čekija, Slovakija ir Rumunija balsavo prieš, o Suomija susilaikė.
Ir tai buvo savotiškas lūžio taškas, nes tikrovė paneigė ES vienybės viziją: prieš aštuonerius metus Bendrija nusprendė, kad vidaus reikalų klausimus galima spręsti daugumos balsavimu, bet pabėgėlių krizė parodė, kad tai pernelyg jautri sritis valstybėms narėms išsižadėti suvereniteto.
Apie tai, kaip ES sprendžia pabėgėlių krizę, „Savaitės“ vedėja Nemira Pumprickaitė kalbėjosi su Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesoriumi T.Janeliūnu.
– Ar galima pasakyti, kad šalys sukilo prieš savo pačių 2007 m. pasirašytas taisykles, t. y., prieš Lisabonos sutartį, kai teisingumo ir vidaus reikalai buvo perkelti iš bendro susitarimo į kvalifikuotos daugumos balsavimą. Kiek tai yra ES skausminga, ką tai rodo, ar galima pasakyti, kad supratimas apie ES vienybę žlugo sulig šituo balsavimu?
– Iš tikrųjų kompromisas buvo labai reikalingas, bet klausimo svarba, ypač nacionalinėms vyriausybėms, parodė, kad jos nesugeba pasiekti to kompromiso. Visų pirma, dėl to, kad viduje sulauktų labai didelio pasipriešinimo. Šis klausimas yra susijęs su saugumu, su visuomenės lūkesčiais, ir todėl tai, ką politikai kalba savo visuomenėms šalių viduje, turi kartoti ir ES lygiu. Kaip tik dėl to dalis šalių nesugebėjo peržengti tos ribos. Tas vieningumas nebėra tokia vertybė, kaip politinis populiarumas savo šalyje.
Iš tikrųjų kompromisas buvo labai reikalingas, bet klausimo svarba, ypač nacionalinėms vyriausybėms, parodė, kad jos nesugeba pasiekti to kompromiso.
– O kas atsitiko su Lenkija, nes ji buvo su Vyšegrado valstybėmis ir ji irgi prieštaravo, o per balsavimą, kai pasipriešino keturios valstybės, o Suomija susilaikė, Lenkijos tarp jų nebuvo?
– Aš nesu tikras, kas labiausiai nulėmė, bet neabejoju, kad čia, matyt, įtakos turėjo ir D.Tusko pozicija. Jam, kaip ES prezidentui, reikia šito sprendimo. Ir, be abejo, jis buvusius partijos kolegas Lenkijos vyriausybėje greičiausiai spaudė, kad bent jau nebūtų prieštaraujama. Dabartinė Lenkijos valdžia iš tikrųjų atsiduria labai nepalankioje situacijoje: jiems lygiai taip pat reikia rinkėjų paramos, tuoj bus parlamento rinkimai ir jie praranda balsus. Jiems reikia įrodyti, kad jie gins rinkėjų lūkesčius, bet, iš kitos pusės, jie nenori europiniu lygiu pasirodyti tokie pat radikalūs kaip, tarkime, Viktoras Orbanas Vengrijoje.
