Lygino su marodieriais
Nespalvota nuotrauka, kurioje matyti prie medžio pririšti keturi tikriausiai negyvi įvairaus amžiaus vaikai, internete imta dalytis pastaraisiais mėnesiais. Kartu platinama kita fotografija, kurioje užfiksuotas tarytum panašus vaizdas – aplink stulpą sustoję keli žmonės aprišti plastikine juosta.
Jie akivaizdžiai yra gyvi ir greičiausiai buvo nubausti už neleistiną veiklą. Panašių šokiruojančių vaizdų internete vis pasirodydavo karo pradžioje: įvairaus amžiaus vyrai ir moterys buvo pririšti prie stulpų, kartais – net po kelis. Vyrai dažnai būdavo paliekami net be apatinių drabužių.
Tokiu neįprastu ir žeminančiu būdu buvo baudžiami marodieriai – asmenys, prasidėjus karui bandę apiplėšti parduotuves. Tai galima suprasti ne tik iš vaizdus socialiniuose tinkluose lydinčių komentarų, bet ir pačių įrašų – kai kurių autoriai kalbėjosi su pririštais žmonėmis, ant kai kurių kūnų buvo užkabintas užrašas „marodierius“.
Nuo pat Rusijos invazijos į Ukrainą pradžios buvo pranešama apie plėšikavimus visoje šalyje. Situacija besinaudojantys nusikaltėliai taikėsi į prekybos centrus, degalines, bankus.
Prorusiškų pažiūrų socialinių tinklų vartotojai įžvelgė panašumų su minėta vaikų nuotrauka ir suskubo išvesti paralelę tarp XX a. veikusių ukrainiečių nacionalistų ir dabartinių šalies gynėjų.
„Ukrainos naciai kartoja istoriją“, – tokia frazė užrašyta virš nuotraukų, kuriomis neseniai pasidalijo „Twitter“ vartotojas ar vartotoja iš Kroatijos. Koliažas skelbiamas ir kitame kontekste – tariamai Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis esąs Vakarų marionetė.
Tačiau visur po nuotraukomis pažymėta, kad nusikaltimas prieš vaikus buvo įvykdytas 1943 m. ir buvo remiamas nacistinės Vokietijos, o grupelė prie stulpo buvo pririšta 2022 m., remiant NATO.
Panašią vaikų nuotrauką galima rasti dar kovą „Facebook“ paskelbtame įraše. Tik čia prie jos pridėta kita fotografija – tuos pačius mažylius primenančio paminklo.
Viršuje matyti dalis sakinio, kuriame kalbama apie „Pamirštą genocidą: Voluinės žudynes 1943-44 m.“ (yra rusiška knyga tokiu pavadinimu), apačioje – komentaras „Tai – Bandera, Ukrainos nacionalinis herojus“.
Šis įrašas pateikia užuominą, kodėl minėtame koliaže nurodyti 1943-ieji. Tų metų liepą apogėjų pasiekė masinis etninių lenkų ir kitų civilių naikinimas Ukrainos vakaruose, vadinamas Voluinės žudynėmis ar tragedija.
Teritorijoje, kurią iki 1939 m. valdė Lenkija ir kurią prasidėjus Antrajam pasauliniam karui okupavo nacių Vokietija arba SSRS, buvo nužudyti iki 100 tūkst. žmonių. Lenkijos pusės atsakomieji veiksmai pareikalavo ir tūkstančių civilių ukrainiečių aukų.
Ukrainos ir Lenkijos istorikai iki šiol nėra sutarę dėl vieningo šio kruvino Antrojo pasaulinio karo epizodo vertinimo. Nežinomas nei tikslus aukų skaičius, nei tikrieji žudynių organizatoriai bei vykdytojai.
Rusijoje vaikų nuotrauka kartais panaudojama Ukrainos nacionalistų „nusikaltimams“ iliustruoti. Propagandiniame Strateginės kultūros fondo, prisistatančio kaip modernus tyrimų centras, tinklalapyje fotografija buvo panaudota kaip tik straipsniui apie įvykius Voluinėje iliustruoti.
„Vokiečių psichika to neatlaikė – lenkus naikino tik Galicijos fašistinio judėjimo gretų atmatos…“, – rašoma tekste.
Gelbėjo nuo bado
Tačiau nei su Voluinės žudynėmis, nei su Ukrainos nacionalistais ši nuotrauka neturi nieko bendro. Atlikus atvirkštinę jos paiešką pateikiama ne informacija apie šiuos įvykius ar judėjimą, o Mariannos Dolinskos pavardė.
Internete paieškojus informacijos apie šią moterį atsiskleidžia tragiška jos ir dar kraupesnė jos vaikų istorija.
1923 m. gruodį vietos spaudoje pasirodžiusi trumpa žinutė viso jos baisumo nė neatskleidė: „Gruodžio 12 d. 13 val. į Radomo policijos komisariatą užėjo čigonė Marianna Dolinska, 32 metų, ir pranešė, kad gruodžio 11 d. apie 20 val. nužudė keturis savo nepilnamečius vaikus, pakabindama juos ant medžio miške Antoniuvkos kaime.“
Per kelias kitas dienas paaiškėjo daugiau detalių apie įvykį. M.Dolinska buvo nesantuokinė dukra, vaikystę ir jaunystę praleido tarp romų prie Antoniuvkos netoli Radomo. Vėliau ištekėjo, susilaukė vaikų.
Tuo metu Lenkijos valstybė ir jos struktūros tik kūrėsi, daugelis gyveno skurde. Sutuoktinis, norėdamas išmaitinti dukteris ir sūnus, esą plėšikavo ir atsidūrė už grotų. M.Dolinska liko viena su keturiais vaikais be jokio pajamų šaltinio.
Negaudama paramos nei iš lenkų, nei iš romų bendruomenių, mama su atžalomis, nepaisydama šalčių, klajojo pelkėse tarp aplinkinių kaimų. Psichiškai nesveika jauna moteris galiausiai nusprendė, kad vienintelis būdas apsaugoti mažuosius nuo mirties iš bado – atimti jiems gyvybes.
Tad gruodžio 11-osios vakarą ji nužudė vos 6 mėnesių Zofią, trimetį Antonį, penkiametę Bronislawą bei septynmetį Stefaną ir pririšo juos prie medžio.
Kitą dieną, nuėjusi į policiją, prisipažino ką padariusi. Jau atšalusius kūnelius radusiems pareigūnams buvo sunku suvokti paradoksą – mama nenorėjo, kad vaikai mirtų iš bado, tad nusprendė pati juos nužudyti.
Tai paaiškina M.Dolinskos sveikatos būklė – suimta ji buvo paguldyta į vietos ligoninę, kur medikai pacientei diagnozavo kliedesius, vizualines haliucinacijas, protinį atsilikimą, apatiją ir depresiją. Ji mirė neilgai trukus – 1928-aisiais.
Platino ir moksliniai leidiniai
Apie 100 km į pietus nuo Varšuvos įsikūręs Radomas dar labiau nutolęs nuo Voluinės. Iki sienos su Ukraina, taigi ir Voluinės srities, reikėtų važiuoti apie 200 km.
Prieš šimtmetį dar buvo neįprasta fotoaparatu fiksuoti nusikaltimų aukas, anuomet ši istorija spaudoje nė nesulaukė plataus atgarsio.
Ji buvo aprašyta Witoldo Luniewskio tekste „Psychoza szałowa-posępnicza w kazuistyce sądowo-psychjatrycznej“ („Psichozė teisminėje psichiatrijoje“), kuris buvo išspausdintas 1928-aisiais metiniame Lenkijos psichiatrijos draugijos žurnale. Tai patvirtina, kad vaikų nužudymas neturėjo nieko bendro su 1943 m. įvykiais, su kuriais siejami Ukrainos nacionalistai.
Po dviejų dešimtmečių fotografija buvo panaudota kitame panašiame leidinyje – Wiktoro Grzywo-Dąbrowskio „Vadovėlyje teismo medicinos studentams ir gydytojams“, iliustruoti žmogžudystes pasikariant.
Iš viso žinomos trys vaikų nuotraukos, padarytos skirtingais kampais. Jos vėl prisimintos tik po kelių dešimtmečių ir tuomet ėmė plisti kaip „Ukrainos sukilėlių armijos nusikaltimų“ įrodymas.
Kas ir kada tiksliai šiam vaizdui suteikė tokią prasmę, iki šiol neaišku. Pirmas žinomas atvejis, kurioje nuotraukos buvo apibūdintos klaidingai, buvo 1941 m. liepos 2 d. nacių propagandos laikraščio „Nowy Kurier Warszawski“ pirmame puslapyje išspausdinta publikacija. Jos antraštė skelbė „Štai taip kovoja bolševikai!“ Straipsnyje buvo skelbiama dar kita versija – esą vaikus 1919 m. netoli Valkavisko (dabar Baltarusija) nužudė sovietai.
Tyrėja iš Lenkijos Sarah Kherczynska yra aptikusi, kad pastaraisiais dešimtmečiais nužudytųjų vaizdas bene pirmą kartą pasirodė 1993 m. žurnale „Na Rubiežy“ („Ant sienos“), kurį išleido Ukrainos nacionalistų aukų atminimo draugija. Straipsnyje buvo rašoma, esą tai yra lenkų vaikai, kuriuos 1943 m. rudenį netoli Ternopilio (Ukraina) kankino ir nužudė Ukrainos sukilėlių armijos atšaka.
Po to mažylių kūnų fotografijos panašiame kontekste vis pasirodydavo įvairiuose moksliniuose leidiniuose. Prie naratyvo, esą tai yra ukrainiečių aukos, įtvirtinimo prisidėjo ir Lenkijos leidykla „Nortom“, vieną nuotrauką išspausdinusi ant Oleksandro Kromano knygos „Lenkų genocidas, vykdytas Ukrainos sukilėlių armijos“ viršelio.
2019 m. Lenkijos akademiniame žurnale „Widok“ („Žvilgsnis“) paskelbtame straipsnyje S.Herczynska teigė, jog nuotrauka „pasirodė puikiai tinkanti į kaltininką orientuotam diskursui apie Voluinės genocidą“, o jos paplitimą esą galima paaiškinti kaip nulemtą visuomenės poreikio turėti vizualinę žudynių žiaurumo reprezentaciją.
Kad šie keturi vaikai nebuvo ukrainiečių aukos, yra paneigę ir Lenkijos faktų tikrintojai.
Publikacija parengta 15min bendradarbiaujant su „Facebook“, kuria siekiama stabdyti klaidinančių naujienų plitimą socialiniame tinkle. Daugiau apie programą ir jos taisykles – čia
