„Nusipelnėme būti išklausyti“
Lygiai savaitė po rinkimų. Karštas sekmadienis. Visa sostinė užpildyta baltai-raudonai-baltomis vėliavomis. Jos – mašinose, jas neša žmonės. Praeiviai jas neša laisvai, nors dar prieš keturias dienas už tokias vėliavas galėjo būti sulaikyti ir net sumušti. Nepriklausomų žurnalistų skaičiavimais, vien Minske sekmadienį į gatves išėjo mažiausiai 200 tūkst. žmonių. Kituose miestuose išėjusiųjų – taip pat tūkstančiai. Tai – viso 26 metus trukusio A.Lukašenkos valdymo rekordas.
„Mes – protingi žmonės, nusipelnėme, kad kartą per penkerius metus mūsų balsai būtų išklausyti. Noriu, kad juos suskaičiuotų sąžiningai“, – žurnalistei sako jauna mergina su gėlėmis rankose. Ji su vyru visą savaitę eina į Minsko gatves reikalaudami sąžiningų rinkimų.
Tuo pat metu kitoje miesto vietoje A.Lukašenka surengė savo demonstraciją. Nuo pat ankstyvo ryto į Minską iš skirtingų miestų dalyvius centralizuotai vežė autobusai ir traukiniai. Daug žmonių atsisako kalbėtis su žurnalistais ir nuleidžia akis.
Bet yra ir idėjinių rėmėjų. „Jiems visiems sumokėjo, narkomanai, alkoholikai išeina (į gatves – red.), davė išgerti ir išėjo“, – protestus komentuoja vidutinio amžiaus moteris.
Šaukiant „Už tėvą!“ (Za batku) pasirodo pats prezidentas. Šiek tiek pavargęs, vis nuo kaktos valosi prakaitą ir ilgai bei emocionaliai kalba apie išorines grėsmes ir NATO pajėgas už Baltarusijos sienų. „Lietuva, Latvija, Lenkija ir, deja, mums artima Ukraina liepia mums rengti naujus rinkimus. Jei mes paseksime jų pavyzdžiu, pražūsime kaip valstybė, kaip tauta, kaip nacija“, – rėkia A.Lukašenka.
Tačiau po kelių valandų toje pačioje vietoje, kur pasirodė prezidentas, pilna baltai-raudonai-baltų vėliavų, ant pastatų ir Lenino paminklo kabo plakatai apie tribunolą, laisvus rinkimus, sulaikytų demonstracijų dalyvių mėlynių ir lūžių nuotraukos.
Beveik kiekvienoje miesto centro sankryžoje stovi dešimtys buteliukų su vandeniu – patys minskiečiai juos perka ir palieka protestuotojams. Daug žmonių vaikšto su šiukšlių maišais ir renka protestuotojų paliktas šiukšles. Internete juokaujama: „Baltarusių mitingai – vieninteliai mitingai pasaulyje, po kurių būna švariau nei prieš mitingus.“
Minske pasitikėjimas prezidentu – 24 proc.
Baltarusijoje protestuotojų nuotaika palaipsniui keitėsi nuo kovo pradžios. Pavasarį žymus politikos tinklaraštininkas Sergejus Cichanouskis, kuris jau daugiau nei du mėnesius yra kalėjime, su savo sekėjais susitikdavo įvairiuose šalies miestuose. Į akcijas atėjo keli tūkstančiai žmonių. Neretai daugeliui jų akcijos baigėsi baudomis arba „paromis“ – 10–15 dienų administraciniais areštais.
Baltarusijoje egzistuoja administracinė ir net kriminalinė atsakomybė už dalyvavimą nesankcionuotuose renginiuose. Tam, kad įvyktų sankcionuotas renginys, reikia iš anksto pateikti prašymą vietinės valdžios organams ir apmokėti milicijos paslaugas už renginio apsaugą, taip pat medicinos paslaugas (turėtų budėti greitoji pagalba) ir komunalinių paslaugų darbuotojų paslaugas renkant šiukšles, likusias po renginio. Daugeliui organizatorių tokios sumos neįkandamos, o vietinė valdžia ir be to nenori leisti rengti protesto demonstracijų.
„Mums jau susitvenkė pyktis, nebeturime jėgų tylėti“, – dažna citata tų, kurie dar pavasarį atėjo susitikti su S.Cichanouskiu. Žemi atlyginimai, laisvių ir teisių varžymas – tuo dažniausiai skundžiasi baltarusiai.
Žibalo į demonstracijų ugnį įpylė pats Aliaksandras Grigorjevičius. Jo strategija kovoje su koronavirusu – tiksliau strategijos neturėjimas – buvo, švelniai tariant, nepopuliari tarp žmonių.
Iš pradžių jis tikino: „Koks virusas? Ar matote virusus? Ne? Va ir aš nematau. Visa tai – psichozė“. Po to patarė gydytis degtine ir darbu traktoriuje laukuose. O kai žiniasklaidoje pasirodė įrodymai apie pirmus mirusius asmenis, jis padarė pareiškimą stiliumi „pats kaltas“. Oficialiais duomenimis, mirusiųjų – 610, tačiau daugybės gydytojų teigimu, į šią statistiką patenka toli gražu ne visi.
A.Lukašenkos reitingus išmatuoti labai sudėtinga – Baltarusijoje uždraustos nepriklausomos politinės apklausos. Vasaros pradžioje Mokslų akademijos Sociologijos instituto direktorius pasakė, kad Minske prezidentu pasitiki 24 proc. gyventojų. Nėra sudėtinga atspėti, kad netrukus po pokalbio su žurnalistais direktorius buvo atleistas.
Taikių protestuotojų kankinimas ir mušimas
Vasaros pradžioje protestai pradėjo rutuliotis kaip sniego gniūžtė: pirmiausia nusitiesdavo dviejų kilometrų eilės pasirašyti už nepriklausomų kandidatų judėjimus. Po to, kai buvo sulaikyti pretendentai į kandidatus, žmonės susijungė į solidarumo grandines. Jos tęsėsi ir tuomet, kai nebuvo užregistruoti populiarūs kandidatai Viktoras Babaryka ir Valeras Capkala (pirmasis su sūnumi dabar yra KGB izoliatoriuje, antrasis išvyko į užsienį).
Kad po rinkimų A.Lukašenka imsis smurtinio akcijų malšinimo, suprato daug kas. Išjungdama internetą beveik trims dienoms, valdžia tikėjosi numalšinti protestų bangą ir neleisti organizuotai žmonėms rinktis vienoje vietoje.
Tačiau žmonės spontaniškai išėjo į savo rajonus, OMON ir specialiųjų pajėgų pareigūnams teko važinėti iš vieno rajono į kitą, niekas nesuprato, kur toliau rinksis žmonės. Prieš taikius demonstracijų dalyvius buvo panaudotos garsinės granatos ir guminės kulkos, kai kada – net šaunamieji ginklai. To rezultatas – mažiausiai du žuvusieji, daugiau nei 6 tūkst. sulaikytųjų. Mažiausiai du fotokorespondentus sužeidė guminės kulkos, beveik dvi dešimtys kolegų kelias paras praleido kalėjime.
„Mane mušė jauna prižiūrėtoja“, – pasakojo „Belsat“ žurnalistė Alena Dubovik, kurią po dviejų dienų Žodzino izoliatoriuje hospitalizavo.
„Tačiau aš, palyginus su merginomis mano kameroje, lengvai atsipirkau. Vieną taip mušė OMON, kad jos akys buvo visiškai sutinusios ir pamėlusios. Kita dvi paras gulėjo su ištinusia koja, negalėjo atsistoti. Kad ir kiek prašė iškviesti greitąją pagalbą, jos taip ir neiškvietė“, – pasakojo žurnalistė.
Kai sulaikytieji pradėjo pasakoti apie kankinimus, į gatves ėmė išeiti dar daugiau žmonių. Merginos su baltomis gėlėmis visą dieną stovi prie kelio. Mašinos signalizuodamos rodo paramą.
Praeiviai vis prieina ir dalija maistą, vandenį, paima iš jų šiukšles. Naujienos apie kankinimus abejingų nepaliko ir pagrindinių šalies gamyklų darbininkų. Jie taip pat reikalauja paleisti sulaikytuosius ir sąžiningai skaičiuoti balsus. Visoje šalyje daugybėje gamyklų darbininkai skelbia streikus ir jungiasi į demonstracijas.
Kai tik prie protestuotojų prisijungė darbininkai, valdžia nustojo vaikyti demonstracijų dalyvius, ėmė paleisti sulaikytuosius. Daugelį jų iškart išvežė greitosios pagalbos automobiliai.
Kaip ir anksčiau, už grotų lieka šimtai sulaikytų demonstracijų dalyvių, opozicijos kandidatų štabų savanoriai, nepriklausomi rinkimų stebėtojai, pretendentai į prezidento postą V.Babaryka ir tinklaraštininkas S.Cichanouskis, populiarių platformos „Telegram“ kanalų administratoriai, politiniai aktyvistai.
Rusijos kišimosi grėsmė
Rusijos pajėgų įsiveržimo į Baltarusiją grėsmė tvyro ore. Prezidentas pareiškė, kad iš Maskvos sulauks pagalbos siekiant užtikrinti Baltarusijos saugumą.
Tačiau politikos komentatorius Artiomas Šraibmanas netiki galima invazija. Jis to priežastimis vardija pačių baltarusių nenorą būti Rusijos dalimi, o tai reiškia, kad Kremlius turėtų užimti šalį jėga, o tai reikštų daug aukų. Be to, Rusijos ekonomika dar neatsigavo nuo koronaviruso, ir apskritai, protestuotojai neskanduoja prieš Rusiją nukreiptų šūkių.
Patys demonstracijų dalyviai gatvėse tikisi, kad Rusija nepersigalvos.
„Kad ir koks bus rezultatas, Rusija įgaus papildomų svertų daryti spaudimą Baltarusijai. Ar Lukašenkai su minimaliu tautos palaikymu, ar nebrandžiai visuomenei. Tai – problema, kurią mums reikės spręsti“, – sako vienas iš protestuotojų Sergejus Pantusas.
