70 metų psichiatras Svennas Torgersenas sako, kad A.B.Breivikas, aplinkybėms susiklosčius, galėjo tapti kad ir kairiuoju ekstremistu arba religiniu fanatiku, dešiniųjų radikalų idėjos tapo tik pretekstu įvykdyti nusikaltimus. Psichiatras su dviem savo kolegomis iki lapkričio turi parengti oficialią diagnozę, kuria remiantis, bus nuspręsta, ar įtariamasis žudikas gali būti laikomas nepakaltinamu.
S.Torgersenas kelias savaites įdėmiai tyrinėjo A.B.Breiviko „manifestą“. Jo teigimu, šis atvejis yra unikalus. „Net, jeigu prieš įvykdydamas nusikaltimą, jis būtų atėjęs pas mane psichologinei konsultacijai, aš nesu tikras, kad būčiau įžvelgęs jame smurto potencialą“, – sakė profesorius vokiečių leidiniui „Spiegel“.
Mėgavosi savo triumfu
Psichologas įsitikinęs, kad A.B.Breivikas yra kraštutinės formos narcizas. Švelnios formos narcicizmas kartais padeda žmonėms išsikovoti savo vietą visuomenėje, nes daugelis žmonių tai suvokia kaip pasitikėjimą savimi. Tačiau, kuo labiau šis bruožas ima užvaldyti asmenybę, tuo su didesnėmis problemomis susiduriama – vos kas nors neatitinka įsivaizduojamojo vaizdo, šis žmogus ima pykti, kaltinti visą pasaulį, o ne save.
A.B.Breiviko asmenybės narcicizmo apraiškų daugiau nei reikia – vien jau ko vertos jo nuotraukos. O pačiame „manifeste“ jis rašė ne apie tai, kas jis yra, o apie tai, kuo norėtų tapti. A.B.Breivikas laikė save kankiniu, kenčiančiu už savo šalį. Kaip ir bet kuris kitas narcizas, jis laikė save pernelyg genialiu šiam pasauliui.
„Jis buvo įsimylėjęs save ir savo nusikaltimą, jis mėgavosi savo triumfu“, – sako kitas psichiatras, aprašęs A.B.Breiviko sulaikymą. Jis šypsojosi netgi vežamas į teismą.
Buvo vienišas, kitų kančia teikė pasitenkinimą
S.Torgersenas teigia, kad vien narcicizmo neužtenka ryžtis tokiam baisiam nusikaltimui. Šiam žmogui būdingas ir sadizmas, kuomet malonumas jaučiamas, kai kiti patiria kančią. Psichiatro teigimu, A.B.Breivikas „akivaizdžiai psichiškai nesveikas“, tačiau ne tiek nesveikas, kad nesiorientuotų visuomenėje. Šizofrenikas kažin ar būtų sugebėjęs taip pedantiškai įgyvendinti savo siaubingą planą. Sadistiniai polinkiai paaiškina, kodėl vyras taip ilgai planavo savo išpuolius – mintis apie juos A.B.Breivikui kėlė didelį pasitenkinimą.
Kol kas psichiatrai atsargiai kalba apie tai, kodėl A.B.Breivikas ryžosi būtent tokio masto dideliems teroro aktams. Jie mano, kad tam galėjo didelę įtaką padaryti „naujo karo“ vaizdiniai, užkariavę vyro mintis. Kai žmogus jaučia, kad jis yra puolamas, smurtas iš jo pusės atrodo savigyna.
Be to, psichiatras atkreipia dėmesį į tai, kad A.B.Breivikas, kaip ir daugelis serijinių žudikų, buvo vienišas. Jo kalbos apie moteris „manifeste“ greičiausiai yra tik svajonės, o ne realybė. „Faktas lieka faktu: jis nesugebėdavo išlaikyti ilgalaikių santykių“, – teigia psichiatras.
Tiesa, ekspertai negali nurodyti vienos konkrečios priežasties, pastūmėjusios jį į šiuos nusikaltimus. „Iš tūkstančio žmonių, turinčių A.B.Breivikui būdingus požymius, daugių daugiausiai vienas ryžtųsi tokiam nusikaltimui“, – tvirtina psichiatras.
