S.Ponomariovas 2004 metais dirbo Beslane, kai teroristai užgrobė mokyklą ir paėmė įkaitais šimtus vaikų. Jis fotografavo ir „Nord-Ost“ teatro įkaitų dramos metu 2005 metais Maskvoje.
Jis užfiksavo karinio konflikto Gazos ruože akimirkas, revoliuciją Libijoje, Maidano judėjimą Ukrainoje ir karą šios šalies rytuose bei karinius veiksmus Sirijoje.
Tiesa, pats fotografas griežtai atsisako būti vadinamas karo fotografu. „Jūs taip galite pamanyti todėl, kad mano internetiniame puslapyje yra nuotrauka, kurioje aš su neperšaunama liemene“, – juokdamasis aiškino S.Ponomariovas.
„Aš suvokiu save kaip stebintįjį besivystančias istorijas, kurios sukrečia pasaulį“, – teigė sveikinimų lavinos sulaukęs fotografas, dirbantis su „The New York Times“, „Associated Press“, o Rusijoje bendradarbiauja su „Kommersant“ ir Gazeta.ru portalu.
„Rusijos žiniasklaida labai pasikeitė per pastaruosius metus“, – sakė fotografas. „Dauguma prarado nepriklausomybę ir atsidūrė kitoje sienos pusėje. Man patinka darbuotis su labiau nepriklausomomis priemonėmis“, – diplomatiškai atsakė rusas.
Tai, kad S.Ponomariovas turėtų džiaugtis darbuodamasis „The New York Times“ patvirtino ir jo kolega, karo fotografas Jurijus Kozyrevas. „Puiku, kad jie suteikia fotografams laisvę ir resursus plėtoti ilgas, svarbias istorijas, tokias kaip pabėgėlių. Tai retas atvejis ne tik Rusijoje, bet ir visame pasaulyje“, – liūdnai konstatavo J.Kozyrevas.
„Žmonės mato pasaulį tavo akimis“, – apie savo darbą kalbėjo Pulitzerio premijos laimėtojas.
„Žmonės mato pasaulį tavo akimis“, – apie savo darbą kalbėjo Pulitzerio premijos laimėtojas.
„Kartą aš buvau konferencijoje, kurioje dalyviai kalbėjo apie pabėgėlius skaičiais ir statistika ir, galiu prisiekti, nei vienas jų nebuvo matęs pabėgėlio gyvai“, – pasakojo S.Ponomariovas.
„Toje konferencijoje aš kalbėjau paskutinis ir mano pademonstruotos nuotraukos visus sukrėtė“, – tęsė istoriją fotografas. Jo manymu, būtent fotografija yra universali pasakojimo kalba. „Žmonėms nereikia mokėti užsienio kalbą, kad suprastų fotografiją“, – konstatavo laureatas.
Tiesa, jis pripažįsta, kad fotografija praranda savo galią ir negali sustabdyti karų, kaip tai įvyko 8-ajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje. Tuomet visą pasaulį sukrėtė Nicko Uto nuotraukos, iš kurių žymiausia tapo nuo napalmo ugnies bangos bėganti nuoga vietnamietė. Taip pat Eddie Adamso įamžinta egzekucija Saigono miesto gatvėje.
„Šios skandalingos nuotraukos privertė visuomenę reikalauti, kad karas būtų baigtas“, – dėstė S.Ponomariovas. „Dabar rimtos fotografijos, kuriose yra kraujas ar smurto scenos, yra paslėptos po amžiaus apribojimais ar perspėjimais, kad jautresni asmenys jų nežiūrėtų. Jos nebešokiruoja žmonių“, – teigė fotografas.
Asmeniškai, aš pasisakau prieš visus šiuos ribojimus. Kuo daugiau žmonės pamatys neteisingumo, tuo labiau jie norės tai pakeisti, – sakė jis.
Tiesa, kartais visuomenė vis dar reaguoja. Pasaulį sukrėtė trimečio siro berniuko Aylano Kurdi palaikų, išplautų į krantą, nuotrauka. Ji pakeitė požiūrį į pabėgėlių krizę ir jos pasekmes.
S.Ponomariovas nepritaria ribojimams fotografijoje. „Asmeniškai, aš pasisakau prieš visus šiuos ribojimus. Kuo daugiau žmonės pamatys neteisingumo, tuo labiau jie norės tai pakeisti“, – sakė jis.
Pasak jo, tokią pačią grėsmę rimtai fotografijai ir žiniasklaida apskritai kelia lengvų pramogų ir dėmesio troškulys.
„Mes pralaimime kovą papams ir kačiukams“, – griežtai konstatavo S.Ponomariovas. „Bet esu tikras, kad nepralaimėsime jos visiškai – kačiukai ir kiti vizualiniai malonumai išliks visada, bet ir mes sugalvosime, ką nors naujo“, – apie žiniasklaidos ateitį kalbėjo jis.
