7 metų apžvalga – taškai JAV
Vienas iš būdų atsakyti į šį klausimą – pažvelgti, ką kiekviena šalis pasiekė per pastaruosius septynerius metus. V.Putinas kurį laiką atrodė visai gerai: Rusijos ekonomika dėl naftos kainų augo, ji įstojo į Pasaulio prekybos organizaciją, vadinamasis „perkrovimas“ padėjo pagrindus normalesniems santykiams tarp Vašingtono ir Maskvos.
Tačiau reikalai sparčiai pablogėjo pastaraisiais metais: Rusijos ekonomika – rimtoje recesijoje, tuo tarpu JAV sekasi visai neblogai. Rusijos BVP 2014 m. buvo mažiau nei 2 trilijonai JAV dolerių – tai reiškia, kad per pastaruosius šešerius metus JAV ekonomika paaugo daugiau nei visa Rusijos ekonomika. JAV ekonomika taip pat yra žymiai labiau diversifikuota ir lankstesnė.
Taip pat svarbu – JAV per septynerius metus neprarado nė vieno svarbaus savo sąjungininko, o jos santykiai su daugeliu valstybių (Indija, Vietnamu ir t.t.) žymiai pagerėjo. Rusija ir Kinija dabar kiek labiau bendradarbiauja, tačiau vargiai yra artimos sąjungininkės. O dėl karo Ukrainoje Maskvos santykiai su Europa katastrofiškai pablogėjo, ji buvo net išspirta iš G8.
JAV pasirašinėja svarbius prekybos sandorius su partneriais Azijoje, tuo metu V.Putino kuriama „Eurazijos ekonominė sąjunga“ yra leisgyvė. Be to, faktas, kad V.Putinas jautė, jog jam žūtbūt reikia gelbėti Basharo al Assado režimą Sirijoje, atskleidžia, kad Rusijos padėtis Artimuosiuose Rytuose yra itin trapi.
Priešingai, nepaisant nedidelių pastarojo meto įtampų, JAV išlaikė gerus santykius su Izraeliu, Egiptu, Saudo Arabija, Kuveitu, Jordanija, Bahreinu, Jungtiniais Arabų Emyratais. Net su ilgamečiu priešu Iranu santykiai gerėja.
Išvada: žymiai labiau norėtumėte savo rankose turėti Amerikos kortas.
Išvada: žymiai labiau norėtumėte savo rankose turėti Amerikos kortas. B.Obamos ir jo komandos nuopelnai – stiprinami naudingi ryšiai su kitomis valstybėmis ir vengiama brangiai kainuojančių klampynių, į kurias anksčiau stačia galva nėrė George'as W.Bushas.
Tačiau sunku pabėgti nuo minties, kad V.Putinas geriau naudojasi savo prastomis kortomis nei B.Obama geromis. Toks įvaizdis susidaro iš dalies dėl to, kad B.Obama paveldėjo rimtų užsienio politikos problemų ir yra sudėtinga apleisti nepavykusius projektus nesulaukiant kaltinimų atsitraukimu.
B.Obamos pagrindinė klaida buvo nepakankamai tvirtas paveldėtų neprotingų pozicijų sutvarkymas: jis turėjo greičiau pasitraukti iš Afganistano ir išvis nekišti nagų prie valdžios keitimosi Libijoje.
Putino stiprybė
V.Putinas iš pirmo žvilgsnio atrodo sėkmingesnis, nes Rusija užsiima žymiai aktyvesniu veikimu nei anksčiau – tačiau taip atrodo, nes turint omenyje 1995 ar net 2000 m., nebebuvo kaip dar labiau nieko nedaryti.
Tačiau V.Putinas vieną dalyką padarė tinkamai: jis išsikėlė paprastus tikslus, kuriuos buvo pakankamai lengva pasiekti, ir kurie pritiko kuklioms Rusijos stiprybėms. Ukrainoje jo pagrindinis tikslas buvo neleisti šaliai suartėti su ES, ilgainiui tapti visateise nare, tuomet prisijungti prie NATO. Jam nerūpėjo užimti visos Ukrainos ar paversti jos Rusijos klonu.
Putinas nesistengia užkariauti Sirijos, nugalėti „Islamo valstybės“ ar eliminuoti Irano įtakos. Ir jis tikrai nesvajoja ten sukurti demokratijos.
Dabar Ukrainoje, atrodo, yra įšaldytas konfliktas, ir to V.Putinui pakanka, kad pasiektų savo tikslą. Jam tai pasiekti ir nebuvo sunku – Ukraina buvo korumpuota, susiskaldžius ir visai šalia Rusijos. Dėl to V.Putinui prireikė palyginti nedidelių pajėgų, kad niekas kitas nedrįstų duoti atsako – visi baiminosi pradėti eskalavimo ratą, kuriame negalėtų laimėti.
V.Putino tikslai Sirijoje yra taip pat paprasti, realistiški ir pasiekiami su ribotais Rusijos ištekliais. Jis nori išlaikyti B. al Assado režimą valdžioje, kad šalis liktų Rusijos įtakoje. Jis nesistengia užkariauti Sirijos, nugalėti „Islamo valstybės“ ar eliminuoti Irano įtakos. Ir jis tikrai nesvajoja ten sukurti demokratijos. Riboto kiekio Rusijos karo lėktuvų ir „savanorių“ gali užtekti tam, kad B.al Assadas nebūtų nugalėtas.
JAV tikslų klampynės
Tuo tarpu JAV tikslai abiejuose šiuose kariniuose konfliktuose yra tikėjimo iš didelio noro ir strateginių prieštaravimų kombinacija. Ukrainoje neokonservatyvieji fantastai ir liberalieji internacionalistai įtikino save, kad ES Asociacijos sutartis yra vien tik pozityvus aktas, kurio tikslais ir tariamu neutralumu niekas negalėtų suabejoti. Todėl jie buvo užklupti netikėtai, kai Rusija naudojosi realpolitik taisyklėmis ir į šį reikalą žiūrėjo kitaip.
Dar daugiau, Vakarų tikslas – gerai funkcionuojančios demokratinės Ukrainos valstybės sukūrimas – yra pagirtinas, bet tai – labai sudėtinga užduotis. V.Putino tikslas buvo žymiai paprastesnis ir ribotesnis, kurį ir pasiekti buvo lengviau.
JAV politika Sirijoje – dar klampesnė. Nuo sukilimo pradžios Vašingtonas tuščiai mėgina pasiekti daug sudėtingų ir tarpusavyje nesuderinamų tikslų.
JAV teigia, kad B.al Assadas turi pasitraukti, tačiau nenori, kad kuri nors iš džihadistų grupuočių (t.y., tų, kurios bene vienintelės iš tikrųjų kaunasi su juo) jį pakeistų. JAV nori sunaikinti IS, tačiau nori užtikrinti, kad nepasisektų ir su IS kovojančioms teroristų grupuotėms (tokioms kaip „al Nusra Front“). JAV kliaujasi kurdų kovotojais kovoje su IS, bet nori, kad padėtų ir Turkija, o Turkija prieštarauja bet kam, kas bent menkai prisidėtų prie kurdų nacionalizmo.
Tad JAV ieško „politiškai korektiškų“ Sirijos sukilėlių, kuriuos vadina nuosaikiais, bet jų surasti sekasi pakankamai sunkiai. Be to, JAV ilgalaikė vizija dėl Sirijos niekada nebuvo aiški – aišku tik tiek, kad B.al Assadas turi pasitraukti. Turint visa tai omenyje, ar galima stebėtis, kad V.Putino veiksmai atrodo ryžtingi, o B.Obama atrodo sutrikęs?
Geopolitinė reikšmė strategijai
Šis skirtumas iš dalies yra struktūrinis. Kadangi Rusija yra žymiai silpnesnė nei JAV (ir tik dar labiau silpnės laikui bėgant), ji turi su savo likusiais koziriais žaisti labai atsargiai ir siekti tik būtinų tikslų, kurių įgyvendinimo kaina bus kukli.
JAV turi žymiai daugiau išteklių, kuriuos gali mesti globalinių problemų sprendimui, ir jos dėkinga geopolitinė pozicija leidžia išvengti daugelio savo klaidų pasekmių. Pridėti reikia ir mitą, kuriuo tiki neokonservatoriai ir liberalieji internacionalistai – kad laisvės nešimas pasauliui yra būtinas, lengvai įgyvendinamas ir nesulauks nepageidaujamų pasekmių ar rimto pasipriešinimo. Taip JAV ir gavo pernelyg ambicingų bei ištekliais neparemtų politikos iniciatyvų receptą, kuris veda į pralaimėjimą.
Amerikos galia ir geografinis saugumas leidžia jos lyderiams kurti ambicingus tikslus.
Kitaip sakant, V.Putinas atrodo esantis geresnis strategas, nes jo tikslai yra suderinti su jo ribotais ištekliais. Jis mėgsta skųstis Amerikos hegemonija, bet nekalba, kad tai Rusijos lemtis – tapti visos planetos lydere.
Amerikos galia ir geografinis saugumas leidžia jos lyderiams kurti ambicingus tikslus, tačiau jų pasiekimas nėra gyvybiškai svarbus JAV saugumui ar klestėjimui. Kartais JAV diplomatijai pasiseka (susitarimas su Iranu, Ramiojo vandenyno regiono partnerystė ir pan.), tačiau dažnai tai priveda prie konfliktų ir komplikacijų, kur negalima nei laimėti, nei iš jų pasitraukti.
Tad kas geresnis strategas? Viena vertus, B.Obama pasižymi realybės suvokimu ir supranta, kad JAV interesai daugelyje vietų yra riboti. Jis taip pat suvokia, kad amerikiečių galimybės nuspręsti, kokios bus pasekmės, yra suvaržytos. Ypač, kai kalbama apie sudėtingus socialinės inžinerijos klausimus susiskaldžiusiose visuomenėse, kurios labai skiriasi nuo JAV.
Kitaip sakant, tautos kūrimas yra brangus, velniškai sunkus ir dažnai nereikalingas. Tačiau B.Obama turi vadovauti užsienio politikos įstaigai, kuriai „lyderystė pasaulyje“ yra narkotikas, ir jis susiduria su aršiais prieštaravimais bet kada, kai jis tik nusprendžia nesikišti į kokį nors konfliktą – net tada, kai siūlomos alternatyvos yra iš esmės tik vapėjimas ir tauškalai.
Ko Putinas nesugeba – tai kurti ilgalaikių tikslų. Visi jo planai yra trumpalaikiai ir iš esmės gynybiniai.
V.Putinui žymiai geriau sekasi priderinti savo tikslus prie jam prieinamų išteklių, o tai yra gero stratego požymis. Ko jis nesugeba – tai kurti ilgalaikių tikslų.
Visi jo planai yra trumpalaikiai ir iš esmės gynybiniai. Jis ėmėsi daug ariergardinių veiksmų tam, kad neleistų dar labiau blogėti Rusijos pozicijai pasaulyje. Vietoj to, kad imtųsi programos, kuri galėtų sustiprinti Rusijos galią ir statusą ilguoju laikotarpiu.
Tad sakykime, kad lygiosios, jie abu nugalėtojai. Tačiau tikrieji pralaimėtojai – Ukrainos ir Sirijos žmonės, tekstą baigia St.M.Waltas.
