Petras Didysis siekė daugiau valdžios ir teritorijų, bet taip pat norėjo, kad jo šalis taptų labiau išsivysčiusi ir pažangi. Deja, V.Putinas, kuris save laiko nekarūnuotu caru, siekia priešingo savo stabui tikslo – izoliuoti Rusiją ir paversti ją paribio valstybe.
Tiesa, kad Rusijos kariuomenės vykdoma „išdegintos žemės“ politika Ukrainoje, akivaizdžiai prieštaraujanti Jungtinių Tautų chartijai ir tarptautinei teisei, tiesiogiai atitinka tai, ką Petras Didysis padarė per karą su Švedijos karaliumi Karoliu XII.
V.Putinas ir jo autoritariniai kolegos atstovauja regreso, o ne progreso pasauliui.
Tačiau V.Putino represijos Rusijoje yra bauginantis totalitarinių metodų, kurie anksčiau buvo būdingi Sovietų Sąjungai, atgimimas.
Karas niokoja Ukrainą, trikdo pasaulines energijos ir maisto rinkas, taip pat destabilizuoja padėtį visose šalyse.
V.Putinas atvedė mus prie istorinio lūžio taško. Jo stiliaus revizionizmas, kai liguistas dėmesys sutelkiamas į seniai padarytą istorinę klaidą, yra akivaizdi grėsmė kiekvienai šaliai.
V.Putinas ir jo autoritariniai kolegos atstovauja regreso, o ne progreso pasauliui. Jų politinėje sistemoje didėja skurdas ir net badas. Autoritarinei ekonomikai sekasi blogai, bet nėra kam sustabdyti šiuos autoritarinius lyderius. Kolektyvine paranoja taip pat pasireiškia maniakiškas didybės siekis, kuris kenkia pasaulio stabilumui.
Keistoki kaltinimai, kuriuos Rusija pateikė Ukrainai, siekdama pateisinti savo invaziją vasario 24 d., yra tik naujausia ir kraštutinė V.Putino nenoro susitaikyti su Sovietų Sąjungos žlugimu apraiška. Taigi, užuot pasinaudojęs galimybe paversti Rusiją laisva, demokratine ir normalia konstitucine valstybe, V.Putinas skyrė savo jėgas revanšistiniams išpuoliams, kuriais siekė susigrąžinti prarastas Rusijos imperijos žemes.
Tai – grėsmė kiekvienai šaliai, esančiai jos geografiniame pakraštyje. Šia prasme Rusijos carinis, sovietinis ir V.Putino režimai sudaro vientisą grandinę. Be tiesioginių teritorinių pretenzijų, taip pat yra įtakos poreikis, kuris iš tikrųjų reiškia kontrolės sferas.
Rusija daug metų siekė sukurti įšaldytus konfliktus, kurių neįmanoma taikiai išspręsti.
Ukraina yra puolama, nes atsisakė šio pavaldumo statuso ir tai padarė be NATO ar Europos Sąjungos apsaugos. Kita vertus, buvusios sovietinės respublikos – Latvija, Lietuva ir Estija – yra abiejų tarptautinių organizacijų nariai.
Rusija daug metų siekė sukurti įšaldytus konfliktus, kurių neįmanoma taikiai išspręsti.
Tai jau matėme Sovietų Sąjungos ilgalaikėje strategijoje, kurioje buvo numatyta užimti kuo daugiau teritorijų aplink centrinį Rusijos branduolį.
Kiekvienoje iš šių teritorijų sovietų lyderiai „padėjo uždelsto veikimo bombą“, kuri galėjo sprogti patogiai pasirinktu metu.
Būtent šios strategijos tęsimas valdant V.Putinui iš esmės lėmė dabartinį įšaldytą konfliktą už Rusijos sienų.
Pavyzdžiui, Moldova, žlugus Sovietų Sąjungai, taip pat paveldėjo visiškai rusifikuotą Uždniestrės regioną. Šis regionas greitai tapo Rusijos valdomas eksklavas.
Be to, dėl 2008 m. Rusijos invazijos į Sakartvelą, ši šalis neteko beveik penktadalio savo teritorijos, o atsiskyrę regionai dabar yra griežtai pavaldūs Kremliui.
2014 m. Rusija įsiveržė į Ukrainą ir aneksavo Krymą, o jos kariai faktiškai užėmė dideles Rytų Ukrainos teritorijas Donecko ir Luhansko regionuose.
Tik po 2020 m. karo Kalnų Karabacho regione Azerbaidžanas teisėtai atgavo teritoriją, kurią Rusijos remiama Armėnija užėmė dešimtmečius.
Netrukus po to, kai 1999 m. buvau išrinkta Latvijos Respublikos prezidente, gavau laiškus iš sesers ir brolio, kurie paveldėjo namą iš tėvų po nuosavybės grąžinimo.
Jie negalėjo susitarti, kaip pasidalyti palikimą. Kiekvienas iš jų sakė, kad negali gyventi su kitu po tuo pačiu stogu. Susirūpinęs brolis grasino perpjauti medinį namą per pusę, o sesuo verkė, kad turtas bus sunaikintas.
Kartais net tos pačios šeimos nariai negali susitarti dėl bendro gyvenimo, todėl nereikėtų stebėtis, kad konfliktai vyksta platesniu mastu. Bet net ir tokiu atveju nė vienos šalies lyderiui negali būti leista pjauti namą per pusę.
