„Rusijos prezidento Vladimiro Putino autoritetas yra silpnesnis, nei atrodo“, – naujausiame komentare teigė A.Aslundas. „Tiesą sakant, Putino galios pagrindas – klientelistiniai ekonominiai ryšiai, kurių tinklą jis mezgė valdymo metu, tampa pagrindine grėsme jo valdymui“, – pridūrė švedų ekonomistas.
Jo teigimu, Rusijoje taip ir nesukurta sistema, kuri galėtų užtikrinti turto nuosavybę. Turtą susigrobę Rusijos pareigūnai ir režimui įtikę oligarchai pasistengė iškelti viską į Vakarus. V.Putino agresyvumas Vakarų atžvilgiu savaime kelia grėsmę ne milijonus, o milijardus skaičiuojantiems jo režimo veikėjams.
„Su kruopščiai atrinktų lojalistų pagalba Putinas sukūrė tris galios ratus: valstybę, valstybines kompanijas ir privačias, tačiau lojalistų valdomas kompanijas. Šis procesas prasidėjo dar 1998–1999 metais, kai jis vadovavo Federalinei saugumo tarnybai“, – teigė A.Aslundas.
Valdžios vertikalė
Tikrasis V.Putino diktatoriškas genijus pasirodė 2000-aisiais metais, jam perėmus prezidento postą iš nusilpusio ir autoritetą praradusio Boriso Jelcino. 2000-ųjų vasarą V.Putinas perėmė pagrindinių Rusijos televizijos kanalų kontrolę. Po to buvo kuriama valdžios vertikalė – regioninės administracijos buvo visiškai pajungtos valstybės kontrolei, teisinė sistema taip pat tapo priklausoma nuo prezidento sprendimų.
2003 metų rinkimų metu V.Putinas perėmė ir Valstybės Dūmos bei Federacinės Tarybos kontrolę, sukūręs jam pavaldžias marionetines politines jėgas ir kontroliuodamas tariamą opoziciją. Saugumo Taryboje atsidūrė jo bičiuliai, buvę KGB generolai – Sergejus Ivanovas, Nikolajus Patruševas ir Aleksandras Bortnikovas. Tai – valstybę kontroliuojantis pirmasis galios ratas.
Kad sustiprintų antrąjį galios ratą, V.Putinas perėmė valstybinių kompanijų kontrolę. 2001 metų gegužės mėnesį „Gazprom“ vadovų postus užėmė jam lojalūs asmenys. Trys pagrindiniai didžiausių įmonių vadovai – jo bičiuliai. „Rosneft“ vadovauja Igoris Sečinas, „Gazprom“ – Aleksejus Mileris, „Rostec“ – Sergejus Čemezovas.
2001 metų gegužės mėnesį „Gazprom“ vadovų postus užėmė jam lojalūs asmenys.
2007 metais, antrosios kadencijos metu, V.Putinas galutinai sutvirtino savo valdžią antrajame galios rate, įsteigdamas krūvą korporacijų, kurios leido sukurti monopolius beveik visose energetikos srityse.
Trečiajame galios rate – keturi galingi oligarchai, priklausomi nuo V.Putino ir pasiruošę nuolat pademonstruoti lojalumą. Genadijus Timčenko, Arkadijus Rotenbergas, Jurijus Kovalčukas ir Nikolajus Šamalovas su Kremliaus pagalba savo neteisėtą veiklą paverčia verslu. Jiems buvo suteikta galimybė įsigyti valstybės turtą už neskelbiamą kainą ar užpildyti valstybinių sandorių formas be eilės.
Naujasis caras
A.Aslundo teigimu, V.Putinas ne veltui yra lyginamas su žymiausiais Rusijos carais. Jo atlikta valdžios perėmimo avantiūra primena grįžimą prie tokios carinės sistemos, kokia Rusijoje galiojo iki 1860-ųjų „Didžiųjų reformų“ laikotarpio.
„Užuot vystęs ir stiprinęs institucijas, jis atliko visišką valstybės deinstitucionalizaciją, kuri sutelkė visą galią jo sprendimui“, – teigė švedų ekonomistas.
„Bet, neturint patikimų nuosavybės apsaugos įstatymų, daugelis jo bičiulių, lojalistų, sąjungininkų savo turtą saugo Vakaruose. Nesant kapitalo išgabenimo apribojimų, šie asmenys savo turtą iškėlė į ofšorines kompanijas. Tai sukūrė ketvirtąjį galios ratą, kurio negali suvaldyti net pats Putinas: ofšorinius mokesčių rojus. Bet ir jie nebėra saugūs“, – pažymėjo jis.
Finansinių operacijų specialiosios pajėgos sumažino Šveicarijos bankų slaptumą, o daugelis egzotiškose salose įsikūrusių ofšorinių kompanijų sulaukė patikrinimo.
Finansinių operacijų specialiosios pajėgos sumažino Šveicarijos bankų slaptumą, o daugelis egzotiškose salose įsikūrusių ofšorinių kompanijų sulaukė patikrinimo. Savo turtą slėpti norintiems rusų oligarchams ar Kremliaus pareigūnams lieka tik dvi patikimos kryptys – Jungtinės Amerikos Valstijos arba Jungtinė Karalystė. Šios šalys leidžia indėlius anonimine valiuta ir suteikia galimybę neatskleisti tapatybės.
Padėtų griežtesnė kontrolė ir įstatymai
Vakarų vyriausybėms sunkiai pavyksta susidoroti su finansinių sankcijų iššūkiu. Po 2014 metų Krymo aneksijos įšaldyti V.Putino bendrų sąskaitas turėję Vakarai nerado beveik jokių didesnių sumų, legaliai laikomų bankuose.
A.Aslundo manymu, JAV ir Jungtinė Karalystė turėtų sugriežtinti savo požiūrį į patenkančius pinigų srautus, tikrinti asmenis, kuriems taikomos sankcijos, ir jų sandorius savo valstybėse. JAV turėtų pakeisti įstatymą, kuris leidžia per teisininkų firmas išplauti milžiniškas pinigų sumas, nes jų kilmės nebūtina atskleisti.
Rusijos opozicijos politikas, liberalių pažiūrų Leonidas Guzmanas yra pasakęs, kad, „sprendžiant iš Rusijos valstybinės propagandos teiginių, mūsų valstybė yra labai vertinga, bet tuo pačiu metu tai labai silpnas konstruktas, kuris gali būti sunaikintas labai greitai“.
A.Aslundo teigimu, silpniausia V.Putino sistemos dalis yra kleptokratiški ir korupciniais sandoriais milžiniškus turtus išsidaliję pareigūnai bei oligarchai.
„Turint galvoje milžinišką rusišką kapitalą, kuris sukauptas Niujorke ar Londone, kituose Vakarų miestuose, tai ir yra silpnoji vieta, dėl kurios galima atskleisti Kremliaus pažeidžiamumą“, – darė išvadą jis.
