– Ką Kinijai reiškia tokie Lietuvos žingsniai kaip galimas pasitraukimas iš 17+1 formato, planai įsteigti ekonominę atstovybę Taivane bei pripažinti uigūrų genocidą?
– Kinijos žiniasklaidoje išryškėjo požiūris, kad Lietuva stengiasi perkrauti santykius su Kinija. Iš kinų oficialiosios žiniasklaidos ir valdžios sklinda gana griežta retorika: pabrėžiama, kad Lietuva, gerindama santykius su Taivanu, potencialiai pažeis „vienos Kinijos principą“.
Taip pat teigiama, kad Lietuvos veiksmai gali būti apibūdinami kaip grubus kišimasis į Kinijos suvereniteto reikalus. Kinija yra pasipiktinusi tokiais Lietuvos veiksmais, iš dalies parodančiais norą perkrauti santykius su Kinija ir šiek labiau palaikyti bendrą ES kryptį, kurioje vyrautų ne tik ekonominių interesų paieškos, bet ir aktyvi kritika dėl žmogaus teisių pažeidimų Sindziange bei Honkonge.
– Kokias galimas tokių Lietuvos veiksmų priežastis nurodo oficialioji Kinijos žiniasklaida?
– Vienas iš dominuojančių naratyvų Kinijos žiniasklaidoje yra tas, kad tai nebuvo vienareikšmiškas Lietuvos valdžios pasirinkimas, esą jis neatspindi bendro Lietuvos visuomenės požiūrio į Kiniją.
Pasak kinų žiniasklaidos, tai yra daugiau savo pozicijos sutapatinimas su vyraujančiomis nuotaikomis Vakaruose: kalbama, kad tai yra JAV primesta pozicija Lietuvai.
– Kinijos atsakas į ES sankcijas nebuvo simetriškas – į jos sankcijų sąrašą įtraukta daugiau nei keturi pareigūnai. Kodėl? Galbūt Kinija apsiskaičiavo?
– Manau, kad Kinija su tokiu sprendimu šiek tiek apsiskaičiavo. Atrodo, kad pasirinkimas, kam Europos Sąjungoje skirti sankcijas, buvo gana strategiškas, bet trumparegiškas.
Pasirinkimas skirti sankcijas penkiems Europos Parlamento nariams, priklausantiems keturioms pagrindinėms politinėms grupės, visiškai palaidojo pernai sudarytą susitarimą dėl investicijų. Labai menka galimybė, kad jis artimoje ateityje bus ratifikuotas.
– Susitarimas neabejotinai buvo svarbus ES. O kiek jis svarbus pačiai Kinijai?
– Kinijai tai buvo gana simbolinis susitarimas, parodantis, kad santykiai yra produktyvūs ir geri. Tą buvo siekiama parodyti ir vidinei Kinijos auditorijai.
Suartėjimą lėmė konfrontacija
– Dar vasarį Vokietijos užsienio reikalų ministras kalbėjo, kad sudegindami visus tiltus su Rusija, įstumsime Rusiją ir Kiniją viena kitai į glėbį, jos sudarys didžiausią karinį ir ekonominį aljansą pasaulyje. Kiek šios šalys yra suinteresuotos aljansų kūrimu?
– Kinijos ir Rusijos santykių suartėjimas įvyko dėl jų konfrontacijos su Vakarais.
2014-ųjų Krymo aneksija privertė Rusiją ieškoti glaudesnio bendradarbiavimo su Kinija, kad tai būtų atsvara Vakarų sankcijoms ir JAV spaudimui. Tačiau tuo metu Kinija buvo gana skeptiška ir turėjo dvejonių dėl Rusijos, kaip pagrindinės jėgos, konfrontuojančios su Vakarais. Kadangi Kinijos ir Vakarų verslas bei prekyba yra neatskiriami dalykai, Pekinas vengė įsivelti į Rusijos geopolitinius žaidimus.
Vis aštrėjant konfrontacijai tarp Kinijos ir JAV, Pekinui Maskva tampa vis svarbesnė ir reikalingesnė partnerė. Pagrindinės to priežastys – Trumpo prezidentavimas, kurio metu labai paaštrėjo JAV konfrontacija su Kinija, šiuo metu vis dažniau iškeliami žmogaus teisių pažeidimų Sindziange bei Honkonge klausimai, taip pat klausimai dėl Kinijos galios demonstravimo Pietų Kinijos jūroje.
Iki Trumpo Kinija gana stipriai dvejojo dėl visapusiško geopolitinio bendradarbiavimo su Maskva. Tačiau paaiškėjus, kad konfrontacija su Vakarais, ypač JAV, nemažės, Pekinas jaučiasi priverstas svarstyti vis glaudesnį bendradarbiavimą su Rusija. Šiuo metu Kinija, o ne Rusija, yra labiau susidomėjusi žengti žingsnį kvazialjanso formavimo link.
– Ar pastaruoju metu valstybinėje Kinijos žiniasklaidoje keitėsi naratyvas dėl santykių su Rusija?
– Egzistuoja gana didelis skirtumas tarp aukščiausių politikos pareigūnų ryšių – verta paminėti tvirtą ir labai turiningą draugystę tarp prezidentų Xi Jinpingo ir Putino – ir to, ką rašo vietos žiniasklaida.
Joje Kinijos ir Rusijos draugystė vertinama skeptiškai: kalbama, kad egzistuoja daug kultūrinių skirtumų, kad visuomenei trūksta gilesnio Rusijos pažinimo. Matau labai didelį skirtumą tarp to, kas kalbama politiniu lygmeniu, ir to, ką mano visuomenė.
Laikraštis „Global Times“ kasmet pateikia gyventojų apklausą, kurioje klausiama, kuri valstybė Kinijai yra svarbiausia dėl ekonominių ir politinių ryšių.
Kasmet JAV būna pirmoje vietoje, Rusijos vaidmuo, palyginus su 2013-ųjų statistika, taip pat išaugęs.
Šioje apklausoje klausiama ir to, kuri šalis kinams asmeniškai patinka labiausiai.
Pirmoje vietoje yra Kinija, net jei kalbama apie užsienio šalis. Antroje ir trečioje vietose figūruoja JAV ar Australija, o Rusija buvo paminėta tik 2019 metais, surinkusi kiek daugiau nei 4 proc.
Tai parodo, kad politiniu lygmeniu suprantama, jog bendradarbiavimas su Rusija yra labai svarbus, tačiau kinai daug asmeninių simpatijų Rusijai nerodo.
– Vadinasi, nepaisant tarp šalių tvyrančios įtampos, teigiamas kinų požiūris į JAV nesikeičia?
– Taip, jis teigiamas žvelgiant iš ekonominės perspektyvos. Kinai supranta, kad visiškas santykių nutraukimas labai pakenktų Kinijos ekonomikai ir ateities vystymuisi. Jie supranta, kad ir kokie būtų santykiai su JAV, juos privaloma palaikyti.
– Esate kalbėjęs apie tarp Kinijos ir Rusijos tvyrančią įtampą dėl Vladivostoko. Kokių ambicijų Kinija turi šiuo klausimu?
– Oficialiai nuo 2005 metų, kai Pekinas ir Maskva ratifikavo sienų demarkacijos sutartį, visi klausimai dėl Vladivostoko ir pasienio regiono buvo išspręsti. Tačiau visuomenės nepasitenkinimas nedingo, negatyvi nuomonė atspindima ir Kinijos žiniasklaidoje.
2020-ųjų liepą kilo skandalas, papiktinęs kinus ir sukėlęs nacionalizmo bangą Kinijoje. Tuomet Rusijos ambasada Kinijoje paskelbė 160-ųjų Vladivostoko įkūrimo metinėms skirtą įrašą, kuriame buvo minima Vladivostoko, kaip carinės Rusijos karinio forposto, įkūrimo istorija. Visiškai nebuvo paminėta kiniškoji miesto, istoriškai žinomo kaip „Haishenwai“, istorija.
Prieš sudarant vieną iš Kinijos vadinamųjų „nesąžiningųjų sutarčių“ su Rusija, šis regionas ir Vladivostokas, kuris anksčiau buvo niekuo neypatingas žvejų miestelis, priklausė Kinijos imperijai. Net ir po 2005-ųjų susitarimo kinai vis tai akcentuoja, neretai minimi XIII a. žemėlapiai, kuriuose šis regionas priklauso Kinijai.
Kinams šio regiono praradimas yra vadinamojo Kinijos „pažeminimo amžiaus“ dalis. Kaip mini komentatoriai, Rusijos ambasados įrašas įžeidė kinų jausmus ir atgaivino skaudžius prisiminimus iš XIX a., kai Kinija patyrė vieną iš daugybės pažeminimų.
Į šį skandalą įsitraukė ir Rusijos ambasados įrašą pasmerkė žinomi žurnalistai, Kinijos diplomatas Pakistane minėjo, kad tai buvo kinų žemė. Tačiau nematėme jokio oficialaus atsako iš Maskvos ir Pekino.
Šis klausimas išlieka vienu iš galimų trinties taškų, jis parodo ryškią atskirtį tarp oficialiosios Kinijos pozicijos ir visuomenės nuomonės.
Kalba apie nugalėtą pandemiją
– Kaip nuo pandemijos pradžios oficialiojoje Kinijos žiniasklaidoje keitėsi su pandemija susijęs naratyvas?
– Naratyvas gana stipriai keitėsi. Šalies viduje visuomenės požiūris į valdžią buvo kiek susvyravęs, tačiau dabar palaikymas vėl sustiprėjo. Tai lėmė atsigavusi Kinijos ekonomika – 2020 metais fiksuotas augimas, o tuo negalėjo pasigirti kitos didžiosios pasaulio šalys.
Šiuo metu vietos žiniasklaidoje vyrauja atvira konfrontacija su Vakarais ir jų dezinformacijos kampanija. Pabrėžiama, kad Kinija efektyviai suvaldė krizę epidemiologinėje, ekonominėje ir politinėje srityse. Esą tai parodo, kad šalis pasiekė pergalę. Tačiau šių laimėjimų ir dabartinės politikos tvarumas yra gana diskutuotinas.
Kinijos ekonomikos sulėtėjimas prasidėjo dar prieš pandemiją, o ji gana stipriai paveikė ekonomikos vystymąsi. Pandemija galimai paveiks vieną pagrindinių Kinijos globalių projektų „Juostos ir kelio iniciatyvą“ (angl. „The Belt and Road Initiative“, BRI). Dalis jam skirtų resursų neišvengiamai bus perkelti pandemijos suvaldymui.
Apie tai šiek tiek kalbama kiniškoje žiniasklaidoje: kad Kinijos galimybės didinti savo politinę įtaką periferijoje ir visame pasaulyje sumažės.
– Pandemijos pradžioje matėme Kinijos kaukių diplomatiją, dabar turbūt būtų teisinga kalbėti apie vakcinų diplomatija. Ar jau galima pasakyti, ar Kinijai su tokia diplomatija pavyko pasiekti savo tikslų?
– Kalbant apie kaukių ir vakcinų diplomatiją, taip pat ir apie kitą reiškinį – vilko kario diplomatiją, gana sunku vienareikšmiškai pasakyti, kiek Kinija iš to laimėjo ir prarado.
Tačiau vidinei auditorijai Xi Jinpingo administracija pabrėžia, kad Kinija pasauliui parodė, jog jos sistema yra pati pranašiausia. Esą tai įrodo sėkmingas krizės valdymas, o kitos šalys turėtų pasekti Kinijos pavyzdžiu.
Pandemija neigiamai paveikė tiek Europos politinių sluoksnių, tiek visuomenių požiūrį į Kiniją. Jis tapo gana skeptiškas, o kai kada – ir labai negatyvus. Tačiau yra ir tokių šalių kaip Serbija, kurioje Kinijai pandemijos metu pavyko sėkmingai sužaisti. Jų santykiai tapo daug glaudesni, o tai yra blogas signalas Europai ir Serbijos ateities perspektyvoms ES.
Kalbant apie dabartinę ES-Kinijos konfrontaciją, kinų žiniasklaidoje stengiamasi nukreipti dėmesį nuo kritikos iš Vakarų. Kai ES paskelbė sankcijas dėl žmogaus teisių pažeidimų Sindziange, vietos žiniasklaida jas vadino perteklinėmis ir smarkiai pažeidžiančiomis stiprius ES-Kinijos santykius.
Labiausiai pabrėžiama Vengrijos pozicija. Nors ji balsavo už sankcijų skyrimą, Vengrijos atstovas po balsavimo tikino, kad sankcijos yra labai kenksmingos ir beprasmiškos.
Viena pagrindinių naujienų kinų auditorijai tapo ta, kad Vengrija esą atsispyrė ES spaudimui. Neretai iškraipomi faktai ir teigiama, kad 26 Bendrijos narės balsavo už sankcijas, o Vengrija susilaikė. Tai nėra tiesa, tačiau ši naujiena gana plačiai išplitusi Kinijos viduje.
