Turkijos vyriausybė ne kartą yra pareiškusi norą prisijungti prie šios organizacijos, kurios pagrindiniai „žaidėjai“ yra Rusija, Kinija, taip pat Iranas, Brazilija, Indija, Jungtiniai Arabų Emyratai ir kt. Apie tai praneša laikraštis „Bild“.
„R.T.Erdoganas praeityje ne kartą flirtavo su BRICS šalimis. Jau kelerius metus jis laikosi dvejopos strategijos. Jis demonstruoja Vakarams, kad yra jiems geopolitiškai nepakeičiamas, ir kartu nuolat siekia suartėjimo su Putinu ir Kinija“, – sakė Erenas Güvercinas.
Tokį sprendimą Ankara priėmė visų pirma todėl, kad Briuselis jau beveik 20 metų diskutuoja dėl Turkijos stojimo į Europos Sąjungą. Anot jų, derybos vyksta jau labai ilgai ir per tą laiką Turkija nė kiek nepriartėjo prie narystės ES.
„R.T.Erdoganas visada įsižeidęs. Jis nemato Turkijos stojimo į ES nesėkmės priežasties savo paties politikoje“, – pridūrė E.Güvercınas.
Pasak jo, R.T.Erdoganas mano, kad būtent Vakarų šalys bando sustabdyti Turkijos „kilimą“. Dėl to jis dažnai lyginamas su V.Putinu.
Turkijos pasiūlymai dėl taikos derybų su Rusija
Turkija ir toliau veikia kaip šalis, kuri visomis priemonėmis prisideda prie paliaubų sudarymo ir bando atvesti Ukrainą ir Rusiją prie derybų stalo.
Ir visa tai dėl to, kad kariniai veiksmai gali galutinai paveikti regioninį „kraštovaizdį“, kuris nėra palankus pačiai Turkijai.
Kaip rašo analitikos centras Atlanto taryba (angl. Atlantic Council), didelė karinė ir diplomatinė galia Turkija turi priemonių užkirsti kelią Rusijos vykdomai eskalacijai (tai rodo jos gebėjimas atremti ar sulaikyti Rusiją Libijoje ir Sirijoje) ir užimti poziciją, leidžiančią pasiūlyti išeitį iš karo.
Per pastaruosius trisdešimt mėnesių Ankara teikė karinę paramą Ukrainai, prekiavo tiek su Rusija, tiek su Ukraina, rengė derybas, ribojo jūrų eismą Juodojoje jūroje ir perspėjo savo sąjungininkus nesiimti priemonių, galinčių padidinti konflikto mastą. Turkai labai suinteresuoti, kad karas būtų suvaldytas, deeskaluota ir greičiau baigtųsi.
Pagal savo Juodosios jūros saugumo viziją Turkija valdo tai, ką galima apibūdinti kaip trišalę pusiausvyrą tarp Rusijos, NATO šalių regione ir Turkijos ne NATO sąjungininkių Juodojoje jūroje arba netoli jos. Stiprindama Rusijos atgrasymą tiesiogiai (stiprindama bendradarbiavimą saugumo srityje su Ukraina ir Azerbaidžanu) ir netiesiogiai (stiprindama NATO pietryčius, koordinuodama veiksmus su Bulgarija ir Rumunija) bei palaikydama prekybinius ir diplomatinius ryšius su Maskva, Ankara siekia suvaldyti įtampą.
„Ne visi karai baigiasi dramatišku pralaimėjimu ar pergale: kai kurie iš jų išsenka arba pereina į ramybės etapą po strateginės aklavietės. Jei agresorius ir gynėjas ateinančiais metais pasieks abipusį išsekimą, tai gali būti mažiausiai blogas variantas Rusijai, Ukrainai, regionui ir Vakarams, o turkai atsidurtų optimalioje strateginėje padėtyje, jei būtų pasiektas susitarimas ir suteiktos garantijos, kad konfliktas vėl neatsinaujintų“, – teigiama straipsnyje.
