Rašytojas, literatūros kritikas E.Ebode gimė Kamerūne, tačiau daug metų gyvena Prancūzijoje. Savo darbuose jis daug dėmesio skiria nelygybės ir žmogaus pasipriešinimui neteisybei temoms.
Interviu 15min jis kalbėjo ir apie pasaulį sukrėtusį Paryžiaus Dievo Motinos katedros gaisrą bei jį lydėjusias sąmokslo teorijas.
„Norėčiau pabrėžti, kad Prancūzijoje bažnyčios priklauso valstybei. Jei deginsime bažnyčias, išleisime savo, mokesčių mokėtojų, pinigus. Manau, kad deginti bažnyčias niekam nebūtų naudinga. O jei taip ir įvyktų, kaltųjų paieškomis turėtų užsiimti policija“, – sakė rašytojas.
Kvestionuojami revoliucijos principai
– „Laisvė, lygybė, brolybė“ buvo Didžiosios Prancūzijos revoliucijos šūkis. Šiandien Prancūzija – laisva, o kiek šalyje matote lygybės ir brolybės?
– Kalbant apie revoliucijos principus, šiandien yra kvestionuojama net laisvė – tą puikiai įrodo „Geltonųjų liemenių“ judėjimas. Dabar dažnai kalbame apie laisvę protestuoti: ar visi gali protestuoti, ar tinkamai ši laisvė suteikiama, kai protestuotojai daužo vitrinas ir automobilius? Klausiame, ar tikrai turime suteikti laisvę viskam, galbūt vieno žmogaus laisvė turi baigtis ten, kur pradedama riboti kito žmogaus laisvė?
Lygybės klausimas – labai platus, tai galima iliustruoti mokesčiais, kurių tikslas yra padėti patiems vargingiausiems žmonėms. Žinoma, tai – didelis galvosūkis šalies vyriausybei: kaip rasti pusiausvyrą, kaip paimti iš tų, kurie turi labai daug, kad būtų galima padėti tiems, kurie kenčia labiausiai, tačiau tuo pat metu užtikrinti visuomenės sanglaudą?
Brolybė – didelė problema. Prancūzijoje moterys balsavimo teisę įgijo tik 1944 metais. Ilgą laiką jos nebuvo lygios, kalbant apie darbo rinką, jos nebuvo sesės. Dar ir šiandien šioje srityje reikia daug ką nuveikti. Prancūzija kol kas neturėjo prezidentės moters, šalies parlamente moterys sudaro tik 20 proc., panaši situacija ir įmonių valdybose.
Brolybė yra labai didelė ambicija, kurią turėtumėme skatinti, taip pat turėtumėme suteikti laisvės tauriems jausmams: kad vyrai nesakytų moterims „kas tu tokia?“, o moterys nesakytų vyrams „aš kalbuosi tik su moterimis“.
– „Geltonųjų liemenių“ judėjimas, kaip ir minėjote, parodė savo bjaurųjį veidą: vandalizmą, antisemitizmą. Kodėl dažnai protestai pritraukia neigiamas jėgas? O galbūt agresiją skatina suveikusi minios psichologija?
– Bet kokiuose socialiniuose protestuose dažniausiai galima rasti dvi žmonių grupes. Visų pirma tuos, kurie gyvena itin vargingai, kuriems neužtenka pinigų maistui, ir manančius, kad tokia situacija – pasaulio pabaiga. Vieni galvoja apie dabartį, problemas, su kuriomis susiduria kasdien, kiti žiūri plačiau. Labai svarbu šiuos žmones sutelkti, kad jie siektų taikaus susitarimo ir bendrų tikslų.
Taip pat žmones galima dalyti į tuos, kurie mano, kad savo tikslų gali pasiekti tik naudodami prievartą – jie dažniausiai reiškiasi garsiai – ir į tuos, kurie savo tikslų siekia taikiai. Pastarieji dažniausiai yra prastai organizuoti, neturi konkretaus lyderio, todėl ima atrodyti, kad jie – labai tylūs.
Pažvelkime į bet kokią revoliuciją – joje visada buvo aiškus lyderis: Aksominę revoliuciją vedė Vaclavas Havelas, Lenkija turėjo Lechą Walesą, Vilniaus gatvėse galima matyti jūsų nepriklausomybės judėjimo lyderių atvaizdų. „Geltonosios liemenės“ – pirmasis judėjimas, neturintis aiškaus lyderio.
Genocidas prasideda nuo rašto
– Žinome, kad joks genocidas neįvyksta akimirksniu, apie jį įspėja tam tikri procesai. Į kokius pirmuosius neapykantos ženklus turėtumėme atkreipti dėmesį šiandien, kad nepasikartotų Ruandos, apie kurią daug rašėte, tragedija?
– Taip, tokie įvykiams reikia laiko. Dažniausiai jie paremti kažkokiais rašytiniais šaltiniais. Holokaustas rėmėsi Aldolfo Hitlerio veikalu „Mano kova“, Ruandoje 1959 metais buvo parašytas „Hutu protokolas“ – tam tikra chartija, kurioje buvo apibrėžta, kas yra geras, o kas – blogas hutu.
Nuo to laiko maždaug kas dešimt metų vykdavo įvairūs pogromai. Tokiems veiksmams ruošiamasi iš anksto, apie juos galvojama, todėl būtina stebėti pavojaus signalus.
TAIP PAT SKAITYKITE: Knygos recenzija. Neišmoktos Ruandos genocido pamokos Ph.Gourevitchiaus pasakojimuose
Europoje toks rašytinis šaltinis galėtų būti prancūzų rašytojo Renaud'o Camus knyga „Grand Remplacement“. Ji gali skatinti tam tikrus žmones susiburti ir imtis veiksmų.
– Pastaruoju metu pasaulyje matėme daug neapykantos, nukreiptos prieš religijas – išpuolius ir prieš krikščionis, ir prieš musulmonus. Kaip šiai neapykantai gali priešintis visuomenė?
– Kiekvienoje epochoje yra, kaip aš juos vadinu, blogųjų vėjų. Atrodė, kad pamiršome religinius karus, tačiau jie sugrįžta. Vyksta tam tikras ciklas, kai keičiasi mūsų neapykantos objektai.
Dar Volteras savo laikais rašė apie toleranciją. Pavyzdžiui, Prancūzijoje mes laikomės pasaulietiškumo principo – valstybė yra visiškai atskirta nuo religijos. Tuo pat metu skatinama, kad kiekvienas gali tikėti tuo, kuo nori, leidžiama tai daryti laisvai. Vienu metu suteikiama ir teisė tikėti, ir teisė netikėti.
Labiausiai neapykantą skatina tie, kurie laikosi konkrečių dogmų – jie visiškai netoleruoja žmonių, kurie jais neseka arba netiki. Būtent jie ir kelia didžiausią pavojų.
Labai svarbu susitaikyti: kai susitaikome, dažniausiai suprantame, kad ginčijomės dėl visiškų niekų. Svarbiausias dalykas yra gyvenimas ir gyvybė, turėtumėme tai itin saugoti. Neturėtumėme leisti klestėti jėgoms, kurios skatina mirtį.
– Gaisras Dievo Motinos katedroje paskatino įvairias sąmokslo teorijas, melagingas naujienas apie Prancūzijoje masiškai padeginėjamas bažnyčias, kalbas apie didžiulę įtampą tarp krikščionybės ir islamo. Kiek įtampos įžvelgiate jūs?
– Sąmokslo teorijos, kai kalbama apie tam tikras įsivaizduojamas organizacijas, kurios nori visiems pakenkti, klesti visada.
Iš tiesų Prancūzijoje nė viena bažnyčia nebuvo padegta (viena bažnyčia buvo padegta, dar vienų maldos namų gaisro priežastys nėra aiškios – red.). Priešingai – šiuo metu bažnyčiose yra labai mažai žmonių, labai mažai tikinčiųjų, todėl gana sunku įsivaizduoti, kam būtų naudinga jas deginti.
Norėčiau pabrėžti, kad Prancūzijoje bažnyčios priklauso valstybei. Jei deginsime bažnyčias, išleisime savo, mokesčių mokėtojų, pinigus. Manau, kad deginti bažnyčias niekam nebūtų naudinga. O jei taip ir įvyktų, kaltųjų paieškomis turėtų užsiimti policija.
Rašytojas svarbiau nei žurnalistas
– Jennifer Egan rašė, kad šiandien, melagingų naujienų ir dezinformacijos laikais, rašytojų reikia labiau nei bet kada anksčiau. Kokį vaidmenį ir įtaką jie turi Europoje?
– Visų pirma svarbu, kad rašytojai rašytų knygas, labai geras knygas. Šiandien rašytojai nėra tas pats, kas žurnalistai.
Žurnalistai kalba apie dabartį, o rašytojų darbas yra į tai pažvelgti plačiau, kas nutiko praeityje. Žinoma, rašytojo populiarumas negarantuoja jam amžinumo, tačiau labai svarbu perteikti savo mintis, ypač šiandien, kai leidinių yra itin daug, kai rašytojui yra labai sunku prasibrauti.
Vis dėlto, manau, kad rašytojas yra daug svarbesnis už žurnalistą, nes pateikia daug platesnį požiūrį.
Galbūt šiandien mes, rašytojai, artėjame prie žurnalistų, o tai yra labai pavojinga – takoskyra turėtų išlikti. Kiekvienas rašytojas turėtų pagalvoti, kad jis yra ne tik čia ir dabar, ne tik tam, kad savo knyga kažką pralinksmintų ir suteiktų malonumo, bet ir priverstų pagalvoti, galbūt – sukrėsti. Žinoma, tai pavyksta ne visiems.
