2016-aisiais išleistos knygos „50 procentų tiesos“ autorius mano, kad ne visada teisinga sakyti, jog kiekviena pusė turi savo tiesą – esą tai galioja ir karo Rytų Ukrainoje atveju.
Ir nors O.Bojčenko teigia visada sakęs, kad Rytų Ukrainos regione Donbase ar Rusijos okupuotame Krymo pusiasalyje visada trūko ukrainietiškos kultūros ir savimonės, tai – vidinis Ukrainos klausimas, kurio negalima spręsti tankais ir ginklais.
– Esate minėjęs, kad Ukrainoje tiesa visuomet skamba tarsi pokštas. Ir vis dėlto, karui tęsiantis jau daugiau nei ketverius metus, galbūt tiesa darosi šiek tiek rimtesnė?
– Tai sakiau viename interviu, kai manęs paprašė paaiškinti savo humoro jausmą. Tačiau normalus žmogus pats negali kalbėti apie savo humoro jausmą, nes jei pradės apie tai kalbėti, reiškia, kad jis humoro jausmo neturi.
Taigi pasakiau, kad nejuokauju, o sakau tiesą, tačiau toje situacijoje, kai visi vieni kitus bando apgauti, pats tiesos sakymas yra tarsi pokštas.
Apskritai pokštas – tarsi kažko nusistovėjusio pažeidimas. Jei sakysime, kad įprasta taisyklė ar norma yra melas, tiesa pradeda skambėti kaip šios normos pažeidimas. Ir tuomet ji skamba juokingai.
Tačiau taip aš kalbėjau prieš karą.
Aš žinau, kad Ukraina turi daugybę trūkumų, neigiamų savybių, tačiau prisiminkime vieną labai paprastą dalyką: ne Ukrainos tankai įvažiavo į Rusijos teritoriją, o Rusijos tankai – į Ukrainos. Todėl mes negalime sakyti, kad kiekviena pusė yra teisi po 50 proc.
Aš žinau, kad Ukraina turi daugybę trūkumų, neigiamų savybių, tačiau prisiminkime vieną labai paprastą dalyką: ne Ukrainos tankai įvažiavo į Rusijos teritoriją, o Rusijos tankai – į Ukrainos. Todėl mes negalime sakyti, kad kiekviena pusė yra teisi po 50 proc.
Lenkijoje šią situaciją aiškinau taip: Lenkija 1939 metais nebuvo ideali šalis, tačiau po to, kai ją užpuolė Hitleris, tai nebebuvo svarbu. Todėl negalima sakyti, kad Hitleris ir Lenkija yra teisūs po 50 proc.
– Viename interviu citavote lenkų rašytoją Mareką Hlasko: jis žurnalistui iš Prancūzijos sakė, kad prancūzai į Rusiją pradės žiūrėti taip pat „keistai“, kai rusų tankai atsidurs Eliziejaus laukuose. Šiandien matome „Novičiok“, trolių fabrikus... O ar Vakarų požiūris į Rusiją pasikeitė?
– Manau, kad Vakarai visada žinojo, kokia iš tikrųjų yra Rusija. Tačiau yra dvi priežastys, kodėl Vakarai nereaguoja į Rusiją taip, kaip turėtų.
Visų pirma, vyrauja materialistinis požiūris, kad Vakarams pragmatiškiau turėti tokį dujų ir naftos šaltinį kaip Rusija. Ir Vakarams šiuo atžvilgiu nėra taip lengva persiorientuoti. Todėl vertybės atsiduria antrame plane.
Pastebiu skirtumą tarp dabartinių Vakarų intelektualų ir tų, kurie bolševikų revoliucijos metais palaikė Rusiją, tikėjo revoliucijos idėjomis, tikėjo, kad galima sukurti geresnį gyvenimą. Tačiau tai buvo praeito laikmečio intelektualai.
Dabartiniai Vakarai nebesivadovauja idealistinėmis nuostatomis: jie turi tik pragmatišką požiūrį, apie kurį mes jau kalbėjome.
Kita priežastis yra ta, kad Vakarai pasirodė esantys labai silpni prieš Rusijos propagandinės mašinos ir specialiųjų tarnybų darbą. Vakarų Europos šalys manė esančios saugios, kad joms pavyko sukurti visuomenes, kurioms niekas negresia. O Rusija tokį vaikišką naivumą puikiai išnaudoja.
Vakaruose niekas nemąsto tokiomis kategorijomis, o Rusijoje visą laiką galvojama apie tai, kaip įkalti pleištą tarp Vakarų Europos šalių. Pagrindinis Rusijos tikslas – sugriauti ES. Ir Rusija tai daro pilnu pajėgumu.
Metas pasirinkti identitetą
– Kaip konfliktas pakeitė Ukrainos suvokimą pačių ukrainiečių galvose?
– Ukrainoje šiuo metu, nors ir sunkiai, formuojasi politinė nacija – anksčiau to nebuvo. Būti ukrainiečiu Ukrainoje buvo svarbu tik vakarinės šalies teritorijos gyventojams.
Tačiau didesnei ukrainiečių daliai tapatybės suvokimas – esu ukrainietis ar ne – nebuvo toks svarbus. Buvo svarbu tik tai, kad šalyje būtų galima gerai gyventi.
Manau, kad per (karo) laikotarpį save ukrainiečiais laikančių žmonių, politinės nacijos atstovų, gerokai padaugėjo.
Ligi šiol didelė ukrainiečių dalis turėjo sovietinį mentalitetą. Nors Sovietų Sąjunga jau ilgą laiką neegzistuoja, jie galvodavo esantys šiandienos sovietiniai žmonės.
Dabar atėjo laikas suvokti, kad Sovietų Sąjunga nebeegzistuoja, kad reikėtų apsispręsti, koks mano identitetas – rusiškas ar ukrainietiškas: kažkas Kryme ar Donbase renkasi rusišką, tačiau didžiojoje Ukrainos dalyje žmonės prisiima ukrainietišką identitetą.
Dabar atėjo laikas suvokti, kad Sovietų Sąjunga nebeegzistuoja, kad reikėtų apsispręsti, koks mano identitetas – rusiškas ar ukrainietiškas: kažkas Kryme ar Donbase renkasi rusišką, tačiau didžiojoje Ukrainos dalyje žmonės prisiima ukrainietišką identitetą.
– Rašėte apie savo kaimyną, kuris ironiškai klausė, ką iškovojo Maidano revoliucijos dalyviai. Atsižvelgiant į lėtai judančias reformas ir tolimas narystės Europos Sąjungoje prošvaistes, ko šiandien klausia patys revoliucionieriai?
– Aprašytas kaimynas yra realus žmogus, jis iš tikrųjų manęs to klausė. Jis – už mane vyresnis 30-ia metų, klasikinis sovietinio žmogaus pavyzdys. Tad jei po Orumo revoliucijos materialinė padėtis Ukrainoje pablogėjo, jam vienareikšmiškai atrodo, kad kažką darėme blogai.
Tačiau už mano kaimyną protingesni žmonės mano, kad po revoliucijos, per karą, neįmanomas staigus pagerėjimas: tam, kad pasiektumėme geresnį gyvenimą, mes turime kažką sulaužyti, per kažką pereiti.
Tačiau už mano kaimyną protingesni žmonės mano, kad po revoliucijos, per karą, neįmanomas staigus pagerėjimas: tam, kad pasiektumėme geresnį gyvenimą, mes turime kažką sulaužyti, per kažką pereiti.
Didžiulis pliusas yra tai, kad labai daug jaunų žmonių suvokė vieną svarbų dalyką: revoliucijų metu nebūna tokios jėgos, kuri galėtų pas tave ateiti ir kažką atnešti ant padėklo.
Revoliucija – tai laikotarpis, kuriuo valstybinės institucijos neveikia. Tuomet aktyvūs žmonės – jauni amžiumi ar savo dvasia – gali prisiimti valdžios funkcijas ir bandyti nuveikti kažką gero. Kaip, pavyzdžiui, Lietuvos partizanai po karo perėmė valstybės funkciją ginti savo tėvynę.
Todėl aš nesu nusivylęs tokia ekonomine situacija, tuo, kad už veržimąsi iš Rusijos glėbio tenka sumokėti aukštą kainą. Daug žmonių tai supranta, tačiau daug žmonių galvoja priešingai: jie sako, kad mums to nereikėjo, kad geriau būtų buvę likti Sovietų Sąjungoje.
Šiuo metu negaliu pasakyti, kurių bus daugiau. Tačiau tikiuosi, kad mes išsiveršime iš Rusijos glėbio.
Europos idėja prieš rusiškąją
– Tiek iš ES, tiek iš Ukrainos diplomatų dažnai girdžiu, kad Ukrainos tikslas – būti europietiška. Tačiau šiandien Vakarų Europoje matome kraštutinės dešinės kilimą, Vidurio Europoje – antidemokratiškus procesus. Kokioje Europoje ukrainiečiai nori save matyti?
– Visada turiu sugrįžti prie to, kad Ukraina savo teritorija yra didelė šalis. Ir ji savo sudėtyje turi dalių, kurios per istoriją priklausė įvairioms šalims bei civilizacijoms.
Todėl paklausti, kaip Ukraina mato Europą, yra tas pats, kas paklausti Europos, kaip ji mato Ukrainą. Akivaizdu, kad Lenkija, Lietuva, Vengrija ar Didžioji Britanija įvairiai mato, kokia galėtų būti ar yra Ukraina.
TAIP PAT SKAITYKITE: A.Šechovcovas: Europos radikalios dešinės partijos su Rusija šoka „juodąjį tango“
Ukrainiečių intelektualai dabar sukandę dantis turi įtikinti kitus, kad, nepaisant visų problemų, Europos idėja yra žymiai geriau nei, pavyzdžiui, Rusijos, Rytų ar buvusios Sovietų Sąjungos idėja.
Taip pat ir su Ukraina – ji Europą mato įvairiai. Todėl manau, kad ukrainiečių intelektualai dabar sukandę dantis turi įtikinti kitus, jog, nepaisant visų problemų, Europos idėja yra žymiai geriau nei, pavyzdžiui, Rusijos, Rytų ar buvusios Sovietų Sąjungos idėja.
Europoje dabar galima būti Vengrija, Lenkija su jos dabartine valdžia, tačiau Rusijoje negali būti kitoks, nei liepė Putinas.
– Minėjote, kad didelių, karo įkvėptų romanų Ukrainos literatūroje dar reikės palaukti. O kaip konfliktas paveikė poeziją, kuri visose šalyse sudėtingais politiniais laikotarpiais būdavo labai svarbi?
– Konflikto metu buvo parašyta daug labai gerų eilėraščių karo tema. Yra kariaujančių poetų, kurie apkasuose, nuo vieno mūšio iki kito, kuria eiles.
Puikus pavyzdys – Borisas Gumeniukas. Neseniai pasirodė jo knyga, kuri vadinasi „Eilės iš karo“. Tai – tiesiogiai kare dalyvaujančio žmogaus eilėraščiai.
Daug labai gerų eilėraščių apie karą rašo ir Serhijus Žadanas. Jis pats nekariauja, tačiau yra kilęs iš Rytų Ukrainos, todėl labai gerai supranta konfliktą.
Puikus pavyzdys ir Iryna Cilyk: ji pati nekariavo, tačiau išgyveno savo vyro buvimą kare. Ji vykdavo į frontą kaip savanorė, veždavo humanitarinę pagalbą. Ji kūrė eilės apie ilgesį, laukimą, ir tai literatūrine prasme yra kur kas stipriau, nei apie karą rašyti tiesiogiai.
Skaičiuojama, kad (Ukrainoje) išleista keli šimtai knygų apie karą. Žinoma, vertinant iš meninės pusės, yra ir nelabai gerų knygų. Be to, daug kas suprato, kad tai – konjunktūrinė tema, todėl pagalvojo, kad būtina rašyti.
Vis dėlto, manau, kad tai – gerai, tegu rašo visi, kas gali, ir kaip gali: anksčiau ar vėliau iš visos šitos masės galbūt gims tai, ką bus galima palyginti su Hemingway'umi ar Remarque'u.
Vis dėlto, manau, kad tai – gerai, tegu rašo visi, kas gali, ir kaip gali: anksčiau ar vėliau iš visos šitos masės galbūt gims tai, ką bus galima palyginti su Hemingway'umi ar Remarque'u.
Rašytojo misija – nepakenkti
– Šiuo metu Ukrainoje laikai – neramūs, prieš rinkimus jie gali tapti dar neramesni. Kaip šiuo laikotarpiu suvokiate savo, kaip rašytojo, misiją?
– Labai sunku atsakyti į šį klausimą, kadangi mano misija ir požiūris yra ne kaip rašytojo, o asmens: svarbu, kad nepakenkčiau.
Esu kolumnistas – jau daug metų kas mėnesį parašau po 3-4 komentarus įvairiems leidiniams. Tačiau planuoju iki rinkimų padaryti pertrauką, o po jų vėl pradėti rašyti.
Šioje situacijoje kaip žmogus, ukrainietis, greičiausiai balsuosiu už dabartinę valdžią. Kaip pilietis aš turiu tai padaryti. Tačiau vertinant moralinių vertybių požiūriu, man (dabartinė valdžia) nepatinka.
Labai sunku vertinti pragmatiškai, kai matai, kad tavo siela „nelimpa“ prie jų vertybių.
Prieš karą daug kartų rašiau, kad Krymas ir Donbasas nėra Ukrainos teritorijos. Rašiau, kad ten nėra ukrainiečių kultūros, ukrainiečių savimonės. Šiandien aš apie tai jau nebekalbu.
Manau, kad būtų teisinga šiuos klausimus išspręsti be karo. Tačiau po to, kai Rusija užpuolė Ukrainą, kalbėdamas tą patį būčiau Putino propagandistas.
Nors lieku prie savo nuomonės, kad Kryme dauguma nenorėjo Ukrainos, tai buvo vidinis Ukrainos klausimas, ir mes turėjome patys jį išspręsti.
Nors lieku prie savo nuomonės, kad Kryme dauguma nenorėjo Ukrainos, tai buvo vidinis Ukrainos klausimas, ir mes turėjome patys jį išspręsti.
Vis dėlto, kai šalį užpuola agresorius, net ir galvodamas kaip jis, negaliu apie tai kalbėti, antraip būčiau agresoriaus pusėje. Nors savęs nelaikau intelektualu, kitų intelektualų užduotis – pasirinkti: ar dabar pasakyti skambią frazę, ar verčiau pagalvoti apie jos pasekmes.
Vienareikšmiškų atsakymų nėra. Kiekvienas turi pats surasti savo atsakymą.
