Rusiškiausiame iš visų tekstų, „Mirusiose sielose“, Nikolajus Gogolis palygino Rusiją su patrakusia troika, besiveržiančia priekin ir lenkiančia kitas šalis. „Kur leki tu? – Ji neatsako.“ Šios garsiosios eilutės, kurias mintinai žino kiekvienas mokinys, ištisoms kartoms rusų skaitytojų teikė vilties. Nes kažkur ji juk turi lėkti šuoliais – galbūt į šviesią ateitį?
Nuo Gogolio mirties praėjo pusantro šimto metų. Šalis kaupė istorines patirtis, o tauta – dvasines. Epochinės reikšmės komunizmo bandymai išvaduoti žmones atvedė prie dar baisesnės diktatūros, ir sulig kiekvienu nauju režimu gabiausia ir sumaniausia tautos dalis būdavo arba sunaikinama, arba išstumiama į emigraciją. Šiandien, apsiginklavęs tokiais patyrimais, Gogolis, deja, veikiau palygintų Rusiją su metro traukiniu, lekiančiu nuo vieno tunelio galo prie kito – nuo diktatūros tvarkos prie demokratijos anarchijos ir atgalios. Toks jo tvarkaraštis ir maršrutas. Niekur kitur šiuo traukiniu nenuvažiuosi.
Kaip prieš šimtą metų
Rusijos bėda ne ta, jog per pastaruosius rinkimus būta nesklandumų – kur kas blogiau, jog net jeigu rinkimai būtų įvykę sklandžiai, vis viena būtų laimėjusi Putino partija. To neneigia net opozicija. Svarbiausia vertybė Rusijoje vis dar išlieka stabilumas. Ir bijau, kad mes su nostalgija prisiminsime šią naujojo tūkstantmečio pradžią – kokie buvo ramūs lakai, o mes jų neįvertinome...
Tai, kas šiandien dedasi Rusijoje, keistu būdu atkartoja 1917-ųjų revoliucijos priešaušrius. Šiandien, kaip ir anuomet, toje pačioje teritorijoje susiformavo dvi savo dvasia ir kultūra visiškai skirtingos tautos, nors ir priklausančios tai pačiai rusų tautai ir kalbančios ta pačia rusų kalba. Viena gyventojų dalis gyvena provincijoje – jų daugiau kaip šimtas milijonų, jie gyvena skurde, neišsilavinę, priklausomi nuo alkoholio ir mentalitetu įstrigę viduramžiuose. Kita dalis susitelkusi abiejuose didmiesčiuose – ji išsilavinusi, prakutusi, apkeliavusi visą pasaulį, susipažinusi su europietiškosiomis demokratijos bei visuomenės vertybėmis. Viena dalis įtikėjusi, jog vien tik caras Stalinas geležiniu kumščiu galįs įvesti tvarką Rusijoje. Kitai atrodo, jog visa Rusijos istorija tėra krauju paplūdusi pelkė, iš kurios reikia išvesti šalį ir įdiegti joje europietiškai liberalią struktūrą. Matėme, kur ši priešprieša nuvedė šalį prieš šimtą metų. Dar šiandien justi šios nežmoniškos katastrofos pasekmės.
Vis tas pats žaidimas
Rusijoje vis dar žaidžiamas tas pats trijulės žaidimas pagal tas pačias taisykles: tauta, pasak Puškino, tyli, intelektualus jaunimas reikalauja „šveicariško“ tautos suvereniteto ir skelbia vyriausybei karą, tad valdantiesiems belieka nusileisti arba tvirčiau suveržti veržles. 1917 metais valdantieji pasitraukė, ir tauta įpuolė į anarchiją, kuri nemaža dalimi lėmė Lenino ir Stalino diktatūros įsitvirtinimą, mat žmonės ilgėjosi tvarkos.
Maždaug prieš dvi dešimtis metų patraukėme į gatves protestuodami prieš supuvusį sovietinį režimą, ir tai buvo nepakartojamas jausmas, nes buvome gimę vergų šalyje, mūsų tėvai gimė supančioti, mes – taip pat. Mums grėsė pavojus, tačiau mes sukilome, kad apgintume savo orumą ir pasakytume buvusiesiems valdžioje: mes nesame vergai! Laiminga karta, galinti kažką panašaus patirti. 1991-ųjų rugpjūtis buvo lūžio metas, riba, skyrusi niūrią sovietinę praeitį nuo, kaip tuomet atrodė, palaimintos ateities. Tvirtai tikėta, kad Rusija XX amžiuje užtektinai išsrėbė kruvinos košės, kad nūnai prasidėsiąs žmoniškas gyvenimas, grįstas orumą ginančiomis vertybėmis. Svarbiausia buvo, kad daugiau nebūtų liejamas kraujas. Tas faktas, jog karinis pučas, galėjęs nusinešti tūkstančių žmonių gyvybes, įvyko beveik be smurto, taip pat atrodė simboliškas. Mirė trys jauni žmonės. Mes dalyvavome jų laidotuvėse. Kaip ženklas atrodė ir tai, jog vienas jų buvo stačiatikis, kitas – musulmonas, trečias – žydas. Jie paaukojo savo gyvybes dėl mūsų bendros tėvynės – dėl naujos, laisvos Rusijos.
Deja, tai tebuvo pirmosios kitos naujos Rusijos aukos. Vilčių metas baigėsi, prasidėjo nusivylimų metas. 1993-iaisiais naujoji „demokratinė“ vyriausybė Maskvoje nukreipė tankų vamzdžius į savo tautą. Kraujas Rusijos miestų gatvėse vėliau liejosi ir per nesibaigiančius nusikaltėlių susidūrimus. 1995-aisiais prasidėjo Čečėnijos karas. Senosios, amžinosios Rusijos nūnai akivaizdžiai skverbėsi pro naujosios Rusijos demokratinę retoriką.
Regis, tokia tad geležinė visų revoliucijų taisyklė – jas vykdo žmonės, pasirengę atiduoti savo gyvybes už savo šalies laisvę. Geriausieji iš jų padeda galvas. O galiausiai į valdžią ateina cinikai ir spekuliantai, ir gyvenimas vėlei pasuka amžiais tais pačiais bėgiais.
Pamenu, kokie dvilypiai jausmai lankė per televiziją stebint įvykius Maidano aikštėje Kijeve. Oranžinė revoliucija! Buvo taip džiugu matyti laimingus tų jaunų žmonių veidus, kurie pakilo ginti savo orumo. Ir buvo taip apmaudu galvoti apie tai, kad revoliucijos šaukliai, subūrę juos aikštėje, jau netrukus bus keikiami ir išjuokiami. Deja, būtent taip ir įvyko. Sykiu ir arabų revoliucijos vyksta pagal šį scenarijų.
1991-aisiais mes išsivadavome iš komunizmo, tačiau mums nepavyko išsivaduoti nuo pačių savęs. Ir gyvenimas liko, koks buvęs. Mes buvome naivūs, viskas atrodė taip paprasta ir aišku: mūsų šalį buvo pasiglemžusi banditų gauja, ir jeigu pavyksią šiuos išvyti, sienos atsiversiančios ir mes sugrįšią į pasaulio tautų šeimą, toliau gyvensime pagal demokratijos, laisvės ir žmogaus teisių įstatymus. Respublika, konstitucija, parlamentas, rinkimai – šie žodžiai skambėjo kaip stebuklinga pasaka.
Kažkaip mes nepagalvojome, kad šie iškilūs žodžiai sykį jau buvo nuskambėję – 1937-ųjų Stalino konstitucija buvo „demokratiškiausia pasaulio konstitucija“, sykiu ir „rinkti“ mes eidavome reguliariai. Mes užmiršome, jog visos šios gerosios sąvokos buvo praradusios savo pirminę prasmę ir tapusios savo pačių priešingybe. Kas tuomet būtų galėjęs pagalvoti, kad komunizmui išnykus mes pasiliksime – su žodžiais, kurie buvo tušti. Demokratija, parlamentas ir konstitucija tapo tartum beisbolo lazdomis kovoje dėl valdžios ir pinigų naujojoje, laisvoje Rusijoje.
Sukviesti Rusijos žmones prie barikadų skamba gražiai, tačiau tai beprasmiška. Nes mes visa tai sykį jau esame perėję
Putino imperija primena senąsias – carinę ir sovietinę. Vienvaldystė, apsisiautusi demokratijos rūbu. Ir šiaip daugelis dalykų liko nepakitę: tautos beteisiškumas ir galingųjų savivalė, viską persmelkusi korupcija, žiniasklaidos priemonių kontrolė, disidentų žurnalistų žudynės, protestuojančių oligarchų įkalinimas. O tauta per laisvus rinkimus balsuoja už valdančiąją partiją... Kaip čia neprisiminti sovietinio lozungo „Liaudis ir partija vieningi!“, kabėjusio ant kiekvieno kampo.
O kokia rašytojų padėtis? Jie laisvi rašyti, ką nori, jų knygos publikuojamos. Opoziciškai nusiteikę autoriai netgi pelno garbingas literatūrines premijas. Tačiau šitai liudija ne tiek apie liberalų režimą, kiek veikiau apie marginalinį vaidmenį, kurį literatūra vaidina šiandienėje Rusijoje. Elektorato kontrolę Kremlius vykdo pasitelkdamas televiziją.
Menka ateities scenarijų įvairovė
Rusijoje taip pat vyksta elektroninė revoliucija. Interneto sklaida ir socialinių medijų plėtotė suformavo naujosios buržuazijos savimonę, kuri nūnai reikalauja daugiau teisių daryti įtaką politinėje sferoje. Opozicijos šaukliais tapo tokie tinklaraštininkai kaip Aleksejus Navalnas, aktyviai raginantis kovoti su „Vieningąja Rusija“, „sukčių ir vagių partija“. Tačiau neišsilavinusioji tautos dalis, taigi pagrindinė valdančiosios partijos rinkėjų masė, šios opozicijos ikonos nėra nė girdėjusi, Navalnas ir protestuotojai „zombių dėžėje“, vadinamoje televizoriumi, nepasirodo. Interneto įtaka 150 milijonų Rusijos gyventojų dar menka. Tačiau kai įtaka ims augti, interneto laukia toks pat likimas kaip televizijos – jis bus pajungtas valdančiųjų kontrolei.
Artimiausios ateities scenarijų įvairovė menka. Artėjančius prezidento rinkimus laimės Putinas. Tad nėra jokios reikšmės, rinkimai bus „dori“ ar „nedori“. Šiaip ar taip nugalėtojai kalbės apie sąžiningus, o opozicija – apie nesąžiningus rinkimus. Tie, kurie žiemą atvedė žmones į Bolotnojos aikštę ar Sacharovo prospektą demonstruoti prieš Putiną, mėgins pasinaudoti pralaimėjimu panašioms protesto akcijoms, kurios Kijeve ar Kaire parklupdė režimą ant kelių. Kad tik nebūtų pralietas kraujas! Tačiau, panašu, tai artėja. Traukinys metro tunelyje dar ilgai nepakeis savo maršruto.
Visa tai jau buvo
Sukviesti Rusijos žmones prie barikadų skamba gražiai, tačiau tai beprasmiška. Nes mes visa tai sykį jau esame perėję. Geriausieji stos į kovą dėl garbės ir orumo. Geriausieji iš geriausiųjų šioje kovoje kris. O per jų lavonus į valdžią žengs cinikai ir banditai... Rusijoje užaugo nauja karta, kuri norėtų patirti, ką reiškia stovėti už barikadų. Taip, jie patirs, ką tai reiškia. Ir galiausiai jie patirs nusivylimą. Antra vertus, jauni žmonės įgi šios nuostabios ir neįkainojamos patirties – ką reiškia išeiti į gatves ir kovoti už savo idealus. Gruodį aš specialiai nuskridau į Maskvą, norėdamas dalyvauti demonstracijose prieš Putiną. Žmonių, išėjusių ginti savo garbės viešai, veidai nuostabiai gražūs. Prisimenu keletą merginų, aukštyn iškėlusių iPad’us su užrašais juose. Jos atrodė laimingos.
Iš vokiečių kalbos vertė Dangė Vitkienė
„Neue Zürcher Zeitung“, 2012 01 27
