„Su žmonėmis taip elgtis negalima!“ – primygtinai kartojo F.Rocca, turėdamas omenyje dabar jau buvusio Italijos vidaus reikalų ministro Matteo Salvini veiksmus migracijos politikos srityje.
M.Salvini nurodymu migrantai pernai buvo išmesti iš priėmimo centrų, Italijos pareigūnai taip pat laipino žmones iš laivų, kurie gelbėja pabėgėlius, papuolusius į nelaimę Viduržemio jūroje.
„Kiekviena šalis, be jokios abejonės, gali ir turi saugoti savo sienas, bet mes tiesiog sakome, kad žmogaus gyvybę saugoti būtina“, – teigė F.Rocca, kalbėjęs ir apie būtinybę ruoštis gyvenimui su klimato krizės padariniais.
Lietuvoje jis dalyvavo istorinio memorandumo, kuriuo mūsų šalies Raudonasis Kryžius įsipareigojo glaudžiau bendradarbiauti su Vyriausybe ekstremaliųjų situacijų, branduolinių nelaimių ir krizių metu, pasirašymo ceremonijoje.
Kai imama matuoti žmogiškumą
– Kelerius pastaruosius metus pasaulyje matyti banga prieš humanitarizmą. Sutinkate? Kokie, jūsų manymu, akivaizdžiausi cinizmo pavyzdžiai – dar visai neseniai Italija, Turkija?
– Jūs teisus – humanitarinėms organizacijoms dabar labai sunkūs laikai, Raudonajam Kryžiui turbūt patys sunkiausi. Humanitarinė pagalba politizuojama, kai kur ir kriminalizuojama.
Tai baisu. Dažnai manome, kad siaubingai dalykai vyksta kažkur kitoje pasaulio pusėje, bet nelaimė gali ištikti bet kurią valstybę, todėl humanitarinę veiklą reiktų gerbti – tai ne politika, o pagalba žmogui.
Turime prisiminti moterų, per Solferino mūšį 1859 metais slaugiusių sužeistus priešo karius, pamoką. Joms nerūpėjo tautybė, religija, joms rūpėjo tik tai, kaip padėti tiems, kurie kenčia. Dabar tokioms vertybėms iškilęs pavojus.
O dabar kriminalizuojama veikla Viduržemio jūroje, nors ji reiškia žmonių gelbėjimą. Tai mūsų moralinė pareiga. Dėl to liūdna.
Pažvelkime ir į didžiules teritorijas Jemene ar Sirijoje, kurios yra apsiaustos ir be galo sunkiai pasiekiamos. Tai labai baisu.
– Antihumanitarinės tendencijos bent Europoje tikrai stiprėja. Nors stiprėjant abejingumui ir cinizmui tuo pačiu metu daugėja jūsų organizacijos savanorių, panašu, kad kai kuriems populistiniams lyderiams pavyksta atjautą visuomenėje sumažinti, pasiekti, kad žmonėms nerūpėtų, tiesa?
– Taip, tai tikrai yra priežastis nerimui. Kai pradedi rinktis, kam padėti, o kam – ne, iš esmės imi dėlioti žmogiškumą į skirtingas lentynas. Mums tai nepriimtina – juk kalbame apie žmonių orumą, pagarbą žmonėms.
Tai sunku paaiškinti. Galbūt kai kurie politikai stengiasi prigąsdinti rinkėjus, kad jie bijotų to, ko nepažįsta. Tai labai blogai, tad mes bendruomenių lygyje stengiamės neleisti sklisti šiems nuodingiems naratyvams.
Migracija tapo politine tema. Žinoma, migracija tikrai yra politinė tema – juk kiekviena šalis privalo rūpintis sienų apsauga. To nekvestionuojame, bet kai iš žmonių norima atimti būtinuosius poreikius, negalime nereaguoti.
Kai kuriose šalyse labiau rūpinamasi ne migrantais, o karo belaisviais – juk tai paradoksas. Tad situacija išties baisi.
– Šių valstybių jūs neįvardijate, bet aš įvardysiu. Pavyzdžiui, juk Turkija tikrai akivaizdžiai naudoja pabėgėlius ir migrantus kaip geopolitinį ginklą, kai grasina europiečiams, kad paleis šiuos žmones į ES?
– Mano atsakymas jus nustebins: ar tikrai šiuo atveju ES labai skiriasi nuo Turkijos? Juk būtent ES paprašė Turkijos priimti pabėgėlius už pinigus, eksternalizuodama išorinę sieną ir taip dehumanizuodama problemą.
Europiečiai pasakė: jūs juos paimkite, o mes sumokėsime. Tai vyksta jau daug metų.
Taip, tai, ką sako Recepas Tayyipas Erdoganas, yra blogai, ir aš tai pasakiau garsiai. Tačiau taip jis atsako ES, kuri moka už pabėgėlių priėmimą.
Tarptautinio solidarumo Turkijos atžvilgiu nebuvo – reiktų kalbėti apie tiesų sandorį. O juk ES galėjo tiesiog padėti Turkijai, kuri tempia didžiulę atvykėlių naštą, – kaip ir Libanas ar Jordanija.
Būtent ES paprašė Turkijos priimti pabėgėlius už pinigus, eksternalizuodama išorinę sieną ir taip dehumanizuodama problemą.
Tada, kai ES ir Turkija susitarė (2016 metų pavasarį, – red.), aš negailėjau kritikos. O dabar matome pasekmes – taip tartis negalima.
Vengia politikavimo
– Raudonasis Kryžius ir Raudonasis Pusmėnulis kaip organizacijos tarsi ir negali politikuoti. Bet išvengti politikos turbūt nelengva, ar ne?
– Taip, visada labai sunku ir vis sunkiau. Kalbant apie migraciją ir apie kitas humanitarines problemas, ypač susijusias su klimato krize, kai kurių šalių neveiksnumas turi tiesioginę įtaką tam, kas vyksta.
Kenčia patys pažeidžiamiausi visuomenės sluoksniai, tad turime kalbėti garsiai. Bet mes niekada nekritikuojame asmenų – tik konkrečius veiksmus, kurie gali būti pavojingi.
Mus bandoma politizuoti, sakyti, kad mes palaikome vieną ar kitą pusę. Iš tiesų mes kalbame apie pagrindines žmogaus teises ir poreikius – nekvestionuojame šalių teisės, pavyzdžiui, saugoti savo sienas.
Kritikos galbūt išsakome tokiais atvejais, kai pažeidžiama Ženevos konvencija – neužtikrinama apsauga tų, kurie bėga nuo konfliktų ir karų. Tai kiekvienos šalies pareiga.
– Bet jeigu Salvini ar panašus į jį politikas išgirsta, kad Raudonasis Kryžius jį kritikuoja, jis iškart pradeda šaukti, kad Raudonasis Kryžius prieš jį nusistatęs.
– Na, manau, kad Salvini per daug gudrus – jis pats asmeniškai tokių priekaištų nereiškia. Tačiau, žinoma, rizika, kad būsi vertinamas kaip opozicija, yra. Vis dėlto negali tylėti, kai matai, kad žmonės laikomi laive kelias savaites.
Tai nėra politinė pozicija, tai yra pozicija prieš klaidingus sprendimus. Aš visada užstoju pažeidžiamiausius ir kritikuoju veiksmus, kurie kelia žmonėms pavojų.
Bet, tarkime, Sirijoje niekada neužimame konkrečios pozicijos. Nevadiname Basharo al Assado vienaip ar kitaip, nepolitikuojame. Mums tai nerūpi, mes tik norime galimybės padėti tiems, kurie kenčia.
Jei al Assadas ar opozicija neleidžia mums dirbti savo darbų, mes apie tai garsiai pasakome, bet apie konflikto priežastis nekalbame.
Turime pakeisti savo gyvenseną, savo ekonomikas, savo socialinę politiką. Mes kaip organizacija siekiame sušvelninti klimato krizės pasekmes.
Tačiau kartais reikia prabilti apie, pavyzdžiui, taršą. Juk tai ne politika, o tarša kenkia visiems.
Žmonija – tarsi varlė verdančiame vandenyje
– Jau užsiminėte apie klimato krizę. Neseniai paskelbėte vaizdo įrašą, kuriame teigiama, kad 200 milijonų žmonių 2050 metais reikės humanitarinės pagalbos – jei nieko nedarysime dėl klimato. Tai rimta problema?
– Norėčiau pabrėžti, kad tokie skaičiai realūs tik tokiu atveju, jei nieko nedarysime. Jei imsimės veiksmų, žmonių, kuriems turėsime padėti, bus 90 proc. mažiau.
Turi veikti ir paprasti žmonės, ir, aišku, vyriausybės – galime išgelbėti daug gyvybių.
Dar yra daug diskusijų, ar klimato kaitos padarinius dar galime neutralizuoti ir pagerinti situaciją. Bet mes, Raudonasis Kryžius ir Raudonasis Pusmėnulis, neabejojame: klimato kaita yra faktas, prie kurio turime prisitaikyti.
Turime pakeisti savo gyvenseną, savo ekonomikas, savo socialinę politiką. Mes kaip organizacija siekiame sušvelninti klimato krizės pasekmes.
– Ruošiatės?
– Ruošiamės ir mes, ruošiame bendruomenes, savanorius. Bet to negana – reikia ir vyriausybių įsipareigojimų.
Štai kas labai keista. Kai kyla pavojus mūsų šeimos nariams, mes reaguojame iš karto, bandome kažką padaryti dėl savo sūnaus, žmonos, vyro ar dukros. O klimato atveju...
Man labai sunku paaiškinti, kodėl tai, kas vyksta, niekam nerūpi. Daugiausia, žinoma, vyriausybių lygyje – juk būtent vyriausybės gali padaryti daugiausia.
Klimato krizė irgi politizuojama. Vargšė mergaitė Greta (Thunberg, – red.) dabar taip puolama, o juk ji paprašė ką nors daryti! Ji nepasakė nieko prieštaringo, ji tik paragino klausytis mokslininkų.
O dabar yra demonizuojama, iš jos juokiamasi. Tai, kiek daug agresijos Gretos adresu liejama, yra signalas, kokiais laikais gyvename.
– Vis dėlto ką paprastam žmogui daryti? Yra klausiančių, kodėl jie turėtų kažką daryti ir galvoti apie klimato problemas, jei patys neišgali nusipirkti duonos, negeba išmaitinti šeimos.
– Taip, bet tą patį klausimą buvo galima užduoti ir tada, kai įvyko avarija Černobylyje. Ar žmonės avarijos zonoje nebūtų darę visko, kad išgelbėtų savo artimuosius ir nevalgytų užteršto maisto?
Kaip ir tada radiacija, klimato krizė dabar nėra matoma kaip konkreti ir akivaizdi grėsmė. Čia veikia varlės verdančiame vandenyje principas.
Jei varlę įmesi į verdantį vandenį, ji iškart iššoks. Bet jei varlė kais kartu su vandeniu, iš pradžių ji jausis patogiai, o vandeniui įkaitus jau bus vėlu.
Dabar tai ir vyksta – mes gyvename šioje metaforoje. Jei nesusiimsime laiku, bus per vėlu.
-
FRONTEX vadovas: Europos Sąjungoje migrantų krizė nėra „deganti“
-
D.Balazsas: problema ta, kad žmogaus teisės suvokiamos tik kaip mažumų teisės
-
ES rado dar vieną tolimą šalį, už pinigus priimsiančią prieglobsčio prašytojus: bet kas iš to?
-
Reorganizuojamą Raudonojo Kryžiaus draugiją drasko vidiniai nesutarimai
-
Pasaulio klimato fondui bus skirta apie 10 mlrd. JAV dolerių
-
Raudonasis Kryžius sutarė bendradarbiauti su Vyriausybe per krizes
