R.T.Erdoganas ir jo neoislamistinė Teisingumo ir plėtros partija (AKP) visas kortas laikė savo rankose.
Nuo praėjusių metų liepos, kai žlugo perversmas, prezidentas valdo šalį, kurioje paskelbta nepaprastoji padėtis. Valdžia šeimininkauja gatvėse, yra įvedusi monopolį žiniasklaidoje ir reguliariai riboja saviraišką socialiniuose tinkluose.
Turkijoje per devynis mėnesius uždaryta 180 žiniasklaidos priemonių, išvaikyta daugybė kompanijų, atleista 130 tūkst. viešojo sektoriaus darbuotojų, o dar daugiau nei 40 tūkst. žmonių – nuo kariškių iki akademikų – atsidūrė už grotų.
Tačiau R.T.Erdoganas, nuo 2002 metų šventęs net 10 pergalių iš eilės rinkimuose, šįkart nugalėjo tik kiek didesne nei 1 proc. punkto persvara. Be to, opozicija plyšauja apie klastotus balsus ir nori, kad visas referendumas būtų anuliuotas.
Netyli ir nepriklausomi stebėtojai, kurie stebėjosi, kad valdžios kontroliuojama rinkimų taryba jau prasidėjus balsavimui mįslingai leido priimti neantspauduotus biuletenius.
Logiškas klausimas: ar buvo išsigąsta, kad sąžiningai stovyklai „Taip“ nugalėti nepavyks? Bet kokiu atveju balsavimas tikrai vyko ne taip, kaip, matyt, tikėjosi R.T.Erdoganas ir AKP.
Didmiesčiai ištarė „Ne“
R.T.Erdoganas jau 15 metų vis kiečiau spaudė Turkijos visuomenę – iš pradžių kaip premjeras, vėliau kaip prezidentas. Tačiau beveik pusė per referendumą balsavusių piliečių vis tik ištarė „Ne“ ir nepanoro suteikti lyderiui dar daugiau galių.
Taip, Anatolijoje tradiciškai balsuota už prezidentui palankų sprendimą. Tačiau R.T.Erdoganas nenugalėjo nei didžiuosiuose miestuose – Stambule, Ankaroje ir Izmire, nei Egėjo bei Viduržemio jūrų pakrantėje. Neparėmė jo ir kurdiški pietryčiai.
Pusė balsavusių turkų atmetė konstitucines pataisas, kurios leis prezidentui iš esmės kontroliuoti parlamentą, teismus ir visas ministerijas. Patvirtinus pokyčius R.T.Erdoganas galės likti poste iki 2029 metų.
Turkams dabar greičiausiai teks gyventi šalyje, kuri primins Vladimiro Putino Rusiją.
Deja, nors valdžios šalininkai kalba apie paprastą perėjimą nuo parlamentinės į prezidentinę sistemą, kuri esą primintų galiojančią tvarką JAV ar Prancūzijoje, turkams dabar greičiausiai teks gyventi šalyje, kuri primins Vladimiro Putino Rusiją.
Bet, vėlgi, – pusė šalies tai žino. Žinojo jau nuo 2013 metų birželio, kai Turkijos miestai ir pakrančių regionai garsiai protestavo prieš R.T.Erdogano veiksmus gniaužiant demokratiją ir saviraišką.
Milijonai turkų su nerimu stebėjo, kaip prezidentas demonizuoja JAV gyvenantį dvasininką Fethullah Güleną ir jį kaltina pernykščio perversmo organizavimu.
Nepatenkinti net AKP senbuviai, kurie irgi matė, kaip R.T.Erdoganas sistematiškai valo partiją nuo ištikimų veteranų ir keičia juos dar ištikimesniais erdoganistais. Prezidentas nenori konkurentų ne tik opozicijoje, bet ir valdančiojoje partijoje.
Atkakliai siekdamas absoliučios valdžios, R.T.Erdoganas ir jo tarnai AKP visiškai sunaikino atatiurkizmą – vakarietiškos Turkijos ideologiją, kurią įtvirtino pirmasis Turkijos Respublikos prezidentas Mustafa Kemalis Atatiurkas.
Europa R.T.Erdoganui reikalinga
Tačiau prezidento kelyje vis dar stovi kosmopolitiški turkai miestuose ir kurortuose prie jūros. Taip pat – didesnių kultūrinių ir politinių laisvių siekiantys kurdai.
Galbūt dėl to R.T.Erdoganas toks susierzinęs. Pirmą kartą reaguodamas į lyg ir palankią referendumo baigtį, jis pagrasino paskelbti naujus plebiscitus dėl mirties bausmės grąžinimo ir tolesnio siekio įstoti į ES.
Aišku, reikia pripažinti, kad Turkijos prezidentas turi svertų kalbantis su ES. Bendrija pernai kovą susitarė su Ankara, kad turkai pabėgėliams ir migrantams neleistų vykti į Europą.
R.T.Erdoganas pagrasino paskelbti naujus plebiscitus dėl mirties bausmės grąžinimo ir tolesnio siekio įstoti į ES.
Be to, nors Turkija yra NATO narė, R.T.Erdoganas vis tiek pavertė Incirliko oro pajėgų bazę, kuria naudojasi „Islamo valstybės“ pozicijas bombarduojantys JAV orlaiviai, derybų su Vašingtonu objektu.
Vis dėlto R.T.Erdoganas, vis atviriau flirtuojantis su Rusija, galbūt persistengia. Vladimiras Putinas yra aiškiai nustatęs Turkijos karinės intervencijos Sirijoje ribas – turkai iš esmės tik bando riboti Sirijos kurdų veiklą.
Ir nors R.T.Erdoganas baisiai pyksta ant amerikiečių, kurie remia Sirijos kurdų kovotojus operacijose prieš „Islamo valstybę“, rusai irgi yra užmezgę darbinius santykius su kurdais. Maskvai tai yra svertas derybose su Ankara.
O kalbant apie Europą, Turkijos ekonomika yra labai priklausoma nuo užsienio kapitalo ir būtų lengvai pažeista išorinio sukrėtimo – šalies ūkis glaudžiai susijęs su Europa. R.T.Erdoganas remiamas dėl to, kad žmonių gyvenimas gerėja, bet ar nenusisuktų rinkėjai, jei jo kokybė imtų trupėti?
Būtent dėl to ES ir toliau turės įtaką Turkijos politikai, nors Briuselis greičiausiai jau netrukus neribotam laikui atidės derybas dėl šalies priėmimo į Bendriją.
Juk ES turi mandatą atnaujinti ir išplėsti 1995 metų Bendrijos ir Turkijos muitų sąjungą.
Tad R.T.Erdoganas gal ir nori nusisukti nuo Europos, bet to daryti negali. O pusė pilietiškai aktyvių turkų, kuriems vakarietiškumas svarbus, tikrai kovos prieš autoritarines permainas – ES neturėtų tokių žmonių ignoruoti.
