Rusas, kuris savo pavardės neatskleidžia, prieš kelerius metus dirbo naujienų agentūroje „RIA Novosti“ ir puikiai atsimena dieną, kai į redakciją įžengė naujasis viršininkas Dmitrijus Kiseliovas, pasidabinęs pergalinga šypsena.
Tada, 2013 metų gruodį, Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas kaip tik pasirašė įsaką, kuriuo dramatiškai perorganizavo šalies žiniasklaidos žemėlapį.
D.Kiseliovas, kuris Vakaruose vadinamas Kremliaus „vyriausiuoju propagandininku“, buvo paskirtas naujuoju „RIA Novosti“ vadovu, o pati agentūra dabar jau vadinasi „Rossija Segodnia“.
Nešališkos žurnalistikos pabaiga
Daug metų „RIA Novosti“ buvo viena įdomiausių žiniasklaidos priemonių Rusijoje. Nors agentūrą valdė valstybė, ji šalyje ir ne tik garsėjo subalansuotu stiliumi ir sąžiningai, objektyviai skelbiamomis žiniomis.
D.Kiseliovas: „Objektyvumas yra mums įsiūlytas, mums įpirštas mitas. Aš ir pats laikydavausi tokių principų, bet tuomet išgyvenau vidinę evoliuciją.“
V.Putino įsakas, kuriuo agentūrą sukramtė naujas darinys „Rossija Segodnia“, viską pakeitė. Užsienio kalbomis transliuojanti RT rusišką požiūrį transliuoja Vakarams, o „Rossija Segodnia“ skiria dėmesį vidaus auditorijai. Šiaip ar taip, tai propaganda.
Tą 2013 metų gruodį, atsistojęs tarp žurnalistų, D.Kiseliovas pateikė tokią ateities viziją: „Mus remia prezidento administracija ir vyriausybė. Žinote, žodžio laisvė mūsų šalyje egzistuoja. Tačiau nešališkos žurnalistikos periodas baigėsi.
Objektyvumas yra mums įsiūlytas, mums įpirštas mitas. Aš ir pats laikydavausi tokių principų, bet tuomet išgyvenau vidinę evoliuciją.“
Anoniminis žurnalistas pasikeitusioje agentūroje iškentė mėnesį, o tada kelias savaites ieškojo naujo darbo. Galiausiai jį gavo – televizija, kontroliuojama Maskvos miesto tarybos, pasiūlė jam reporterio poziciją.
„Per pokalbį dėl darbo pabrėžiau, kad nenoriu rengti reportažų politinėmis temomis, o redaktoriai mano norą gerbė. Bet klydau manydamas, kad galėsiu nebūti prarytas propagandos mašinos“, – „Coda Story“ teigė reporteris.
Vengė politinių temų
Jo teigimu, tos televizijos, kaip ir visų valdžios kontroliuojamų žiniasklaidos platformų, redaktoriai kartą per savaitę – paprastai penktadieniais – būdavo iškviečiami į Kremlių susitikti su V.Putino atstovu spaudai Dmitrijumi Peskovu.
Tik po kelių valandų ateidavo laikas tikram redaktorių susirinkimui, per kurį, remiantis Kremliaus rekomendacijomis, būdavo aptariama, kokios temos bus nušviečiamos, kokie svečiai bus kviečiami į pokalbių laidas.
„Bandydavau išvengti tų susitikimų. Žinojau, kad juose švaistomas laikas. Sakydavau, kad esu užsiėmęs, ar slėpdavausi aludėje. Tačiau kartais nepavykdavo.
Žunalistas stengėsi vengti politikos savo reportažuose – rengė naujienas apie naują metro liniją Maskvoje, duobėtus kelius, automobilių spūstis.
Atsimenu vieną susitikimą, kuris vyko netrukus po to, kai Rusija 2014 metų kovą aneksavo Krymą. „Tiesos paieškoms laiko nebėra, – mums pasakė vienas vyresniųjų redaktorių. – Mūsų šalis grįžta į Šaltojo karo laikus“, – pasakojo žurnalistas.
Jis ir toliau stengėsi vengti politikos savo reportažuose – rengė naujienas apie naują metro liniją Maskvoje, duobėtus kelius, automobilių spūstis.
„Šioje srityje jokios cenzūros nebuvo. Kartais atrodydavo, kad aš kuriu tikrą žurnalistiką. Vienas reportažas apie sukčiaujančius nekilnojamojo turto agentus padėjo šeimai atgauti butą.
Bet aš dalindavausi eteriu su žmonėmis, kurių žurnalistais vadinti negalima. Ir man būdavo gėda. Apie savo darbą nesikalbėdavau nei su tėvais, nei su draugais, nei su savo mergina“, – prisiminė reporteris.
Pasikeitė grįžęs iš Donbaso
Redakcijoje žurnalistus pasitikdavo – turbūt pasitinka iki šiol – ant sienos pakabintas popieriaus lapas su žodžiais „Krymas: ne aneksija, o suvienijimas“.
„Iš mūsų studijų mokėme visą šalį naujų žodžių. Ukrainos vyriausybė – chunta, Ukrainos kariai – skerdikai, Rusijos opozicija – penktoji kolona“, – teigė reporteris.
Anot jo, redakcijoje privačiuose pokalbiuose niekas tokių žodžių nevartojo, bet įtampa buvo akivaizdi – „tarsi plaukiojimas akvariume su rykliais“. Kolegos po darbo niekur kartu neidavo, tiesą sakant, net nesikalbėdavo.
Andrejus sakė, kad iš pradžių norėjo pranešti žinias objektyviai, bet tada suprato, jog Ukrainoje nėra jokios tiesos.
„Bet gerai sutardavau su kolegomis iš kitų kanalų. Jie, kaip ir aš, stengdavosi atskirti dirbamą darbą ir asmeninę tapatybę. Naudodavome seną sovietinį terminą „vidinė imigracija“, – sakė žurnalistas.
Vienas tokių „imigrantų“ esą buvo Andrejus, kuris save apibūdina kaip nuosaikų liberalą. Rusijoje tai reiškia žmogų, kuriam nepatinka vyriausybės veiksmai, kuris jiems bando priešintis, bet kuris taip pat galvoja, kad šiaip su politine sistema viskas tvarkoje.
„Su Andrejumi dažnai susitikdavome, kol vieną dieną jis išvyko į karo zoną Rytų Ukrainoje. Tai buvo konflikto kulminacija, o Andrejus „prisikabino“ prie separatistų. Kai jis grįžo, pastebėjau, kaip jis pasikeitė. Net šnekantis privačiai jis kalbėdavo taip, kaip kalbama valstybinių televizijų reportažuose.
Bandžiau su juo ginčytis, norėjau, kad jis išgirstų ir kitą pusę. Tačiau Andrejus jau buvo apsisprendęs. Jis sakė, kad iš pradžių norėjo pranešti žinias objektyviai, bet tada suprato, jog Ukrainoje nėra jokios tiesos“, – pasakojo reporteris.
„Viena pusė tave apšaudo, o kita tave gina. Pykčio kiekvieną dieną vis daugiau. Tad turi pasirinkti, kurioje tu stovykloje“, – jam teigė Andrejus.
Vaikai ir paskolos
Tokių transformacijų būta ir daugiau – nebūtinai dėl karo Ukrainoje. Pavyzdžiui, viena reporterio kolegė 2014 metais labai pyko dėl Maskvoje įvesto naujo mokesčio už automobilių statymą, tačiau eteryje pasikeitusią tvarką liaupsindavo.
„Nebūdavo įmanoma rasti tikrų žmonių, kurie palaikytų permainas. Tad Kremlius pasakydavo patiems surasti darbuotojų, kurie apsimestų vietos gyventojais“, – tvirtino reporteris.
Jis skaičiuoja, kad televizijoje, kurioje dirbo, apie 60 proc. darbuotojų nuosekliai svarstė išeiti iš darbo. Dar 25 proc. niekas išvis nerūpėjo, o likusieji 15 proc. „nuoširdžiai tikėjo tuo, ką daro“.
Kremliaus dezinformacijos kampanija priklausoma ne nuo žmonių, kurie nori pakeisti pasaulio tvarką, o nuo žmonių, kurie tikisi, kad jų draugai ir artimieji nepamatys jų per televiziją.
„Aš pats iš televizijos išėjau po septynių mėnesių. Bet kas aš toks, kad teisčiau tuos, kurie pasiliko? Kai kurie dirbti į kanalą atėjo netrukus po 2000 metų, kai debatai dar būdavo prasmingi.
Pamažu į jų gyvenimus pradėjo skverbtis vis daugiau kompromisų. Maždaug 2010-aisiais šie redaktoriai ir reporteriai jau turėjo vaikų ir paskolų, tad išeiti iš darbo nė neketino. Kremliaus dezinformacijos kampanija ir yra priklausoma nuo tokių žurnalistų.
Ne nuo žmonių, kurie nori pakeisti pasaulio tvarką, o nuo žmonių, kurie tikisi, kad jų draugai ir artimieji nepamatys jų per televiziją“, – tikino reporteris.
Vienas pavyzdžių – buvęs jo kolega Aleksejus. Televizijoje jis sparčiai kilo karjeros laiptais, be to, vedė, augina dvi dukreles.
Bet dabar Aleksejus jau pasiruošęs palikti Rusiją. Žmona ir dukros – jau Vietname, o netrukus į trobelę paplūdimyje atvyks ir vyras. „Jis tikisi atidaryti nedidelį viešbutį ir pamiršti tai, ką daro dabar“, – Aleksejų citavo žurnalistas.
