2015-aisiais iš Krymo kilęs režisierius ir aktyvistas O.Sencovas buvo nuteistas už bandymą šiame Rusijos okupuotame pusiasalyje įvykdyti teroristinį išpuolį. Jam buvo skirta 20 metų įkalinimo.
Pernai režisierius surengė 145 dienas trukusį bado streiką – reikalavo paleisti visus Rusijoje kalinamus politinius kalinius iš Ukrainos. Tiesa, jis buvo priverstas nutraukti bado streiką kilus pavojui gyvybei.
Šį rudenį Kijevui ir Maskvai apsikeitus belaisviais, O.Sencovas grįžo į tėvynę. Vilniuje viešintis režisierius apie Rusijoje patirtus kankinimus ir dienas kalėjime kalbėti nelinkęs – mieliau pasakoja apie kiną bei dalijasi įžvalgomis apie politinę situaciją Ukrainoje.
„(Grįžęs) tikėjausi šiek tiek daugiau permainų šalies gyvenime. Permainų yra, deja, jos – paviršiuje, o ne giliai valstybės sistemos viduje“, – interviu 15min teigė O.Sencovas.
„Nenoriu niekam lankstytis“
– Kaip kalėjimas pakeitė Jūsų laisvės suvokimą?
– Neypatingai. Kiekvienas žmogus per penkerius metus kalėjime pasikeistų – kalėjime sunku. Tačiau nėra taip, kad iš jo išėjau kitu žmogumi kažką supratęs apie laisvę. Ir prieš tai buvau laisvas žmogus.
– Kaip jaučiasi ir ką galvoja žmogus, išgirdęs nuosprendį, kad 20 metų teks praleisti kalėjime?
– Aš tai sužinojau iškart po sulaikymo. Tardymo metu buvo pasiūlyta, kad, jei sutiksiu su visais kaltinimais, vietoj 20-ies metų kalėsiu septynerius. Atsisakiau.
Todėl nuosprendis manęs nenustebino – viską žinojau iš anksto. Rusijoje nėra sąžiningų teismų, viskas sprendžiama telefoniniais skambučiais.
– Ar po išlaisvinimo nesusidūrėte su politikų ar politinių partijų bandymais Jumis pasinaudoti?
– Jie – nekvaili žmonės, supranta, kad esu visiškai nepriklausomas, kad nenoriu niekam lankstytis ir nuo nieko priklausyti.
Pritrūko dvasinės integracijos
– Į Ukrainą grįžote praėjus penkeriems metams po revoliucijos. Kokią šalį pamatėte?
– Tikėjausi šiek tiek daugiau permainų šalies gyvenime. Permainų yra, deja, jos – paviršiuje, o ne giliai valstybės sistemos viduje. Tai – labai blogai. Tai yra pagrindinė mano ir kitų ukrainiečių pretenzija buvusiai valdžiai – todėl jos ir neperrinko.
Būtinos permainos nebuvo įgyvendintos. Žinoma, vyksta karas – viskas labai sudėtinga, tačiau tai – išoriniai dalykai. Pokyčiai viduje nebuvo įgyvendinti.
O žmonės keičiasi – ir tai yra labai gerai. Keičiasi mūsų mentalitetas, kuriame save kaip europiečius, tolstame nuo gyvenimo suvokimo, kad mes – sau, o valstybė – sau. Taip pat auga pilietinė visuomenė.
Ir tuo aš labai džiaugiuosi, nes keičiantis žmonėms keičiasi ir šalis. Tai – revoliucijos rezultatas.
– Esate minėjęs, kad Orumo revoliucija virto neapykantos kontrrevoliucija. Kodėl taip nutiko?
– Reikia suprasti, kad tai yra labiau gražus, pompastiškas lozungas.
Aš – žmogus, viską stebintis iš šalies, tarsi laiko mašina atvykęs iš 2014-ųjų ir nepriklausomu žvilgsniu galintis pažvelgti į 2019-ųjų Ukrainą.
Žmonės galbūt to nepastebi, bet jie tapo agresyvūs ir nekantrūs vienas kitam, net ir tie, kurie stovi toje pačioje barikadų pusėje. Reikėtų daugiau pagarbos sau, nes vyko Orumo revoliucija, turime būti orūs ir pagarbūs net oponentams, su kuriais nesutinkame, tačiau kurie pasisako už tuos pačius dalykus.
– Kodėl prieš Krymo okupaciją ten gyvenantys žmonės simpatizavo Rusijai? Ką Kijevas galėjo padaryti kitaip?
– Reikia suprasti, kad per tuos 23 metus Ukrainos politika Krymo atžvilgiu buvo oficiozas, tačiau nebuvo teisingos dvasinės, sielos integracijos. O Rusija vykdė savo integraciją.
Reikia suprasti ir regioną – ten daug rusakalbių. Aš pats – rusakalbis, esu Ukrainos pilietis, tačiau mano šaknys – Rusijoje. Reikia suprasti, kad tokių Kryme – daug. Rusija vykdė savo kultūrinę politiką, o Ukraina bandė savo politiką vykdyti, tačiau šiek tiek neteisingai. Todėl turime tai, ką turime.
Kai Rusija oficialiai atėjo į Krymą, daug kas ją palaikė – už Ukrainą buvo mažuma. Tai – objektyvi tiesa. Kijevas padarė klaidų – nebuvo teisingos valstybinės politikos: niekas nesuprato, ką ir kodėl daryti, prie ko tai gali privesti.
– Ar žmonės Rytų Ukrainoje jautėsi taip pat?
– Žinoma. Tai – panaši sistema.
Tiesa, Krymas – praktiškai pusiasalis, nuo visų atskirtas ir teritorine prasme. Krymiečiai turi tokį pusiasališką mentalitetą – dėl geografijos jaučiasi atskirti.
Donbase to nėra, jis geografiškai labiau susietas su Ukraina. Ten daugiau etninių ukrainiečių, didesnis procentas Ukrainą palaikančių žmonių. Tačiau problemos – panašios. Vis dėlto, Donbasą prijungti prie Rusijos yra pernelyg sudėtinga.
– Yra manančių, kad Steinmeierio formulė – Ukrainos kapituliacija. Kaip ją vertinate Jūs?
– Niekaip nevertinu, nesuprantu kas tai. Aš apskritai nesupratau Minsko susitarimų. Tai – kažkokie laikini susitarimai, kuriuos Rusija vilkina.
TAIP PAT SKAITYKITE: Steinmeierio formulė: ar Rusija apsuks aplink pirštą nepatyrusį Volodymyrą Zelenskį?
Aš apskritai viską mesčiau ir grįžčiau į pačią pradžią – 1994-uosius, kai buvo pasirašytas Budapešto memorandumas. JAV, Jungtinė Karalystė ir Rusija pasirašė memorandumą su Ukraina garantuodamos saugumą, teritorinį vientisumą už branduolinių ginklų atsisakymą. Ukraina pagal branduolinį potencialą buvo trečia pasaulyje.
Ukraina savanoriškai atsisakė ginklų, kad buvusios SSRS teritorijoje būtų viena branduolinė galia, ir už tai gautų saugumą.
Ukraina atsisakė branduolinių ginklų dėl saugumo. Atidavė tikrus ginklus už kažkokį popieriuką. Štai kas svarbu, o ne Steinmeierio formulė.
– Esate sakęs, kad tai – ne karas tarp Rusijos ir Ukrainos, o tarp skirtingų pasaulėžiūrų. Ką apie daugumos ukrainiečių pasaulėžiūrą mums sako Volodymyro Zelenskio pergalė rinkimuose?
– Dauguma žmonių yra pasyvūs, jie nori taikos, ramybės, kad viskas būtų gerai. Žmonės supranta, kad Rusijai pasiduoti negalima.
2014 metais tokiais lozungais, kaip šiemet Zelenskis, kalbėjo Porošenka: užbaigsiu karą per kelias valandas, viskas bus gerai, ekonominis augimas...
Žmonės balsavo ne už Porošenką, o už šiuos lozungus: kad nebūtų karo, vyktų reformos, žmonės gyventų gerai.
Esmė ne rinkimuose. Žmonės balsuoja už tokius lozungus ir tai yra normalu – jie nori taikos. Bėda ta, kad taikos nenori Putinas.
Pirmiausia žiūrėjo „Černobylį“
– Žinau, kad būdamas kalėjime dalyvavote filmo kūrimo procese. Kuo Jums tai buvo svarbu?
– Ši projektas gimė spontaniškai – nebuvo suplanuotas iš anksto. Buvo statoma pjesė, tuomet Anna (Palenčiuk – red.) nusprendė, kad reikia sukurti tos pjesės video versiją, ir tik tuomet pradėjo planuoti filmavimus.
Iš pradžių galvojau, kad galėsiu režisuoti pats, tačiau kai supratau, kad negalėsiu išeiti ir filmuoti pats, radome man pakaitinį režisierių. Dalimis, laiškais vadovavau procesui. Kadangi nebuvau aikštelėje, filmavo kitas žmogus.
– Kokį filmą išėjęs į laisvę pažiūrėjote pirmiausia?
– Serialą „Černobylis“.
– Kodėl „Černobylį“?
– Todėl, kad jis apie Ukrainą, didelius, tragiškus įvykius. Nemėgstu serialų, tačiau šis – trumpas, penkios serijos. Peržiūrėjau ir man labai patiko.
– Kaip Maidano revoliucija ir okupacija paveikė ukrainietišką kiną apskritai?
– Negaliu pasakyti. Žinoma, (revoliucija) pakeitė kiną, tai – didžiausias įvykis Ukrainos gyvenime po Antrojo pasaulinio karo. Ukrainos nepriklausomybės paskelbimas 1991 metais mūsų taip nepakeitė, nes tikrąją nepriklausomybę gavome 2014 metais.
Tokie įvykiai keičia žmones, keičia ir kiną. Atsirado daug filmų apie karą, kai kuriuos jų mačiau, ketinu dar žiūrėti. Ir pats apie tai kuriu.
