„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai

Rinkimai Prancūzijoje: ar Emmanuelis Macronas atlaikys?

„Le Monde“ jį vadino finansų Mocartu. Kai 2014-ųjų rugpjūtį Francois Hollande'as paskyrė Emmanuelį Macroną ekonomikos ministru, niekas jo nebuvo girdėjęs. E.Macronas niekada nebuvo dirbęs renkamose pareigose. Neturėjo nei partijos, nei programos, bet buvo jaunas, gražus ir inteligentiškas, tada kalbėjo prancūzų spauda.
Emmanuelis Macronas
Emmanuelis Macronas / „Scanpix“/„SIPA“ nuotr.

Mažiau nei po poros metų jis tapo populiariausiu ministru vyriausybėje. Buvęs viršininkas Rotšildų banke liepė nebeieškoti darbo, nes jam padarė įspūdį ypatingi E.Macrono intelektualiniai gebėjimai ir emocinis kontaktas su žmonėmis. Viešai korektiškas žmogus daug sau leidžiančių viešų asmenų epochoje. Į taksistą besikreipiantis taip pat kaip ir į profesorių, prisimena bendrakursis. Tačiau šią savaitę E.Macronui paaiškėjo, kad net ir viešai neparodžius jokių neigiamų asmeninių savybių, rinkimų kampanijoje jam labiausiai prireiks gandus paneigiančios komandos.

E.Macronui, tuomečiam Prancūzijos ekonomikos ministrui, paskutinė praeitų metų gegužės darbo savaitė turėjo pasibaigti ramiai. Penktadienio popietės darbotvarkėje buvo likę apsilankyti profesinio rengimo mokykloje, kurios studentai pagarbiai sutiko nedaug už juos vyresnį ministrą. Į klausimą, koks studentų tikslas tokiame amžiuje papildomai mokytis kompiuterinio raštingumo įgūdžių, daugelis atsakė – susirasti darbą.

F.Hollande'as prezidentavo jau ketverius metus, bet jo pažadai galų gale 10 procentų sumažinti nedarbą šalyje kaip nesipildė, taip nesipildė. Tad išėjęs pro mokyklos duris socialistų patikėtinis ekonominėms problemoms pateko į dviejų protestuotojų glėbį. Abu buvo nepatenkinti E.Macrono ką tik pasiūlytu darbo įstatymu, kuris turėjo išlaisvinti darbo rinką nuo griežtos valstybės kontrolės, tačiau Prancūzijos profesinių sąjungų nuomone, visa tai privedė prie darbo rinkos „uberizacijos“, galų gale lemsiančios dirbančiųjų apsaugos ir dalies darbų išnykimą.

Žvakių, karietų gamintojai ar vandens nešiotojai taip pat išnyko, dabar sako E.Macronas. Tačiau tądien diskusija su vos dvidešimtmetį perlipusiu protestuotoju pasisuko link tradicinio kairės–dešinės tarpusavio ginčo, dabar itin aktualaus visam Vakarų pasauliui. Vaikinas pyko: yra užstrigęs savo skurdžioje socialinėje padėtyje ir negali nusipirkti tokio kostiumo kaip E.Macronas, o ministras atsakė, kad jo būdas nusipirkti kostiumą – dirbti ir jam užsidirbti.

Pirmadienį ant E.Macrono jau siuto prancūziškas internetas, besišaipantis, kad kostiumas kainuoja tiek, kiek protestavęs vaikinas neuždirbtų per mėnesį. Bepigu kalbėti buvusiam Rotšildų banko darbuotojui, per metus uždirbdavusiam daugiau nei milijoną eurų. Tačiau ministras kaltas nesijautė. Visą gyvenimą dorai mokėsi, kad pasiektų poziciją, kurioje atsidūrė.

Tiesa pradėjo neskurdžioje šeimoje, abu E.Macrono tėvai buvo gydytojai, leidę sūnų iš pradžių į jėzuitų licėjų gimtajame Amiene, paskui vaikinas baigė filosofijos bakalaurą Paryžiaus Nantero universitete, įstojo į prestižinį Science Po politikos mokslų institutą, o galų gale 2004 metais baigė elitinę ENA, ruošiančią valstybės tarnautojus. Tačiau net jei tėvai būtų turėję pakankamai pinigų mokėti už sūnaus mokslus, per studijas intensyviai nedirbęs, nieko nebūtų pasiekęs. Tad ir nutolo nuo jį politiškai stūmusių socialistų su tuo pačiu argumentu.

Kai 2014-ųjų rugpjūtį Francois Hollande'as paskyrė Emmanuelį Macroną ekonomikos ministru, niekas jo nebuvo girdėjęs.

Prancūzijos kairė savo žmones suklaidino bandydama įtikinti, kad šalis gyvens geriau dirbdama mažiau, pareiškė E.Macronas, ir dar eidamas pareigas, į kurias jį paskyrė socialistai, paskelbė apie naujo politinio judėjimo „En Marche“ („Pirmyn“) sukūrimą. Jo tikslas, skelbė E.Macronas, buvo išeiti iš tradicinės kairės–dešinės pasidalijimo Prancūzijoje ir sukurti platformą, kurioje galėtų veikti visi, kuriems svarbus „sekuliarumas“, ekonominė ir socialinė laisvė, santykis su Europa ir progresu. Labai nekonkretus judėjimas. Tačiau E.Macrono kurso draugas teigė, kad dar universitete jaunas oratorius gebėdavo įtikinti savo trečiojo kelio pozicija net matematikoje, kur tokio kelio tiesiog nebuvo – arba turėjai sprendinį arba ne. Kieno sprendinys buvo „En Marche“, gerai klausantiems galėjo paaiškėti jau pernai liepą.

„Tai vilties judėjimas, nes jo reikia mūsų šaliai. Mes judėsime kartu iki 2017-ųjų, iki pergalės“, – sakė tuomet ekonomikos ministro pareigas ėjęs E.Marconas.

Šitaip jis leido suprasti kelsiantis savo kandidatūrą į Prancūzijos prezidentus. Socialistai siuto. Manuelis Valsas gėdino, kad negražu trauktis šaliai sunkiu momentu. Apie savo atsistatydinimą iš vyriausybės E.Macronas paskelbė rugpjūtį. Tačiau naujasis kandidatas priminė, kad niekada nedeklaravo ištikimybės jokiam „klanui“ kaip pats išsireiškė, o tik politinėms idėjoms. Tad E.Macronas sėdo užbaigti knygos, kuri turėjo tapti jo rinkimų kampanijos manifestu. Tekstą koregavo pats. Tačiau kampanijos kalbų tekstus dažnai koreguodavo E.Macrono žmona, pagal išsilavinimą prancūzų kalbos mokytoja. Dar dėstė teatrą tada, kai penkiolikmetis E.Macronas susilaukė pirmojo pasisekimo scenoje.

Vaikinas įsimylėjo dvidešimt ketveriais metais vyresnę trijų vaikų mamą. Ji bandė atšaldyti jo aistrą, tėvai E.Macroną išsiuntė gimnaziją pabaigti Paryžiuje. Tačiau išvažiuodamas pareiškė savo meilei, kad šitaip jos nepamirš. Pasimokys, grįš ir ves.

Taip ir nutiko 2007-ais metais. Ir tai tebūtų Prancūzijos spaudos itin mėgstama savo politikų asmeninio gyvenimo detalė, jei ne vieno pagrindinių E.Macrono konkurentų – dešiniojo Francois Fillono skandalas su savo žmona. Velse gimusiai Penelopei ir dviem savo vaikams F.Fillonas metų metus mokėjo šimtus tūkstančių eurų už darbus, kurių šie nedirbo, sausio pabaigoje paskelbė pusiau satyrinis, pusiau tiriamasis „Le Canard Enchaine“. Ir kol Prancūzijos teisėsauga tyrė kaltinimus, F.Fillono reitingai krito E.Macrono naudai, kol šią savaitę savaitraščio „L'express“ ir kanalo BMF.TV apklausa paskelbė, kad jei rinkimai į prezidentus vyktų rytoj, t.y. sekmadienį, 22 procentai prancūzų balsuotų už E. Macroną. Šitaip jaunasis politikas beveik prisivijo su 25 procentais lyderiaujančią Marine Le Pen.

Antrajame rinkimų ture apklausa prognozavo garantuotą pergalę E.Macronui. Ir čia staiga prabilo dabar jau tradicinis Maskvos nemėgstamų kandidatų demaskuotojas Julianas Assange'as. „Wikileaks“ turi įdomios informacijos apie E.Macroną, viename interviu teigė J.Assange'as. Šeštadienį Rusijos išlaikomas „Sputnik“ angliškai jau skelbė, kad E.Macronas – Jungtinių Valstijų bankų interesams atstovaujantis agentas ir straipsnyje citavo Prancūzijos respublikonų partijos narį Nicolią Diuiką, teigiantį kad už E.Macrono – gėjų lobistai.

Pats E.Macronas į tai reaguoja primindamas, kad nuo ryto iki vakaro gyvenimu dalinasi su žmona, todėl antrajam neturėtų laiko fiziškai. Ir už tai žmonai nemoku, susirinkusios minios džiaugsmui Lione pareiškia jauniausiu vadovu Prancūzijos pastarųjų keturių respublikų istorijoje galintis tapti E.Macronas.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Testas.14 klausimų apie Kauną – ar pavyks teisingai atsakyti bent į dešimt?
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs