Anot rašytojos, prietarais, kad albinosų kūno dalys atneša sėkmę, Tanzanijoje tiki net ir išsilavinę žmonės – verslininkai ar politikai. Jungtinių Tautų duomenimis, mažiausiai 74 albinosai buvo nužudyti nuo 2000 m. Nuo prezidento, parlamento ir savivaldos rinkimų kampanijos pradžios, kuri baigsis balsavimu sekmadienį, nužudyti mažiausiai keturi albinosai.
– Kaip patekote į Tanzaniją ir kaip apskritai susidomėjote albinizmo tema?
– Visada domėjausi kitokiais žmonėmis, kurie yra kažkuo įdomūs. Lankydamasi Afrikoje, Mozambike, pamačiau vieną berniuką albinosą. Pagalvojau – kaip keista, kad niekada nesusimąsčiau apie tokį reiškinį kaip albinosai Afrikoje.
Pradėjau daugiau domėtis. Naršydama internete atradau labai įdomią Tanzanijos albinosų revoliucijos kultūrinę trupę. Ji nori padėti albinosų bendruomenei, įtikindama visuomenę, kad albinosai nėra kažkuo kitokie nei visi kiti žmonės. Siekiama, kad visuomenė nebetikėtų klaidingais prietarais. Keliavau į Tanzaniją susitikti su trupe ir kurti dokumentinį filmą apie juos.
– Ar Tanzanijoje albinosai slepiasi? Kalbama būtent apie tai, kad jiems kyla grėsmių.
– Iš tikrųjų jie turi slėptis ypač atokesnėse šalies vietose. Miestuose žmonės labiau išsilavinę, turi daugiau informacijos apie albinizmą, žino, kodėl tie žmonės yra balti, o ne juodi, kodėl tokiu gimstama. Tačiau kaimuose ar nuošalesnėse vietovėse žmonės, ypač vaikai, negali išeiti į gatvę.
Vaikams labai pavojinga eiti į mokyklą, nes jų visada tyko vadinamieji raganiai, kurie albinosų kūno dalis naudoja savo stebuklingų mišinukų gamybai. Kaip tiki verslininkai, žvejai, politikai, šie mišiniai gali atnešti sėkmę rinkimuose ar versle.
– Sunkiai suvokiamas dalykas, kad yra dalis žmonių, kurie tuo tiki. Kalbant apie trupės narius, su kuriais Jūs susidūrėte, kokia jų patirtis? Ar albinosų neapsaugo, nepajėgia apsaugoti valstybinės struktūros?
– Jos nėra pajėgios apsaugoti, bet Tanzanijos ministras pirmininkas Mizendo Pinda dirba ties tuo, kad albinosai būtų labiau apsaugoti visuomenėje, nors tai yra ganėtinai sunku. Esu girdėjusi be galo daug istorijų iš mano kolegų iš Tanzanijos kultūrinės trupės, kad netgi ieškantis darbo gali kilti pavojus.
Pavyzdžiui, žmogus albinosas pakviečiamas į darbo pokalbį. Pakeliui paaiškėja, kad jis vis dėlto vyksta į raganių spąstus. Patekęs į tuos spąstus jis gali nukentėti – prarasti kūno dalių ar netgi būti nužudytas. Kadangi albinosams sudėtinga susirasti darbo dėl jų prasto regėjimo ir neteisingų įsitikinimų visuomenėje, patekti į tokius spąstus gana lengva.
– Kadangi jiems sunku susirasti darbą, žmonės bijo patekti į spąstus, tai didžioji jų dalis gyvena skurdžiai?
Pakeliui paaiškėja, kad jis vis dėlto vyksta į raganių spąstus. Patekęs į tuos spąstus jis gali nukentėti – prarasti kūno dalių ar netgi būti nužudytas.
– Taip, jie, galima sakyti, yra aklavietėje: jei albinosai negali susirasti darbo, šeimos nariai nori, kad jie padėtų, pavyzdžiui, dirbti laukuose, bet net ir to daryti albinosai negali. Dienos metu labai šviečia saulė (Afrikoje ypač saulėta), o saulė pavojinga jų odai, nes odoje nėra pigmento melanino. Todėl daug pavojingesni ultravioletiniai spinduliai. Jiems kyla labai didelis pavojus susirgti odos vėžiu.
Švietimo sistema Tanzanijoje dar nėra taip išvystyta, kad kiekvienas galėtų gauti lygiavertį išsilavinimą kartu su visais kitais. Albinosai labai prastai mato, todėl jie negali įžiūrėti lentos, kuri yra netoliese. Taip jie atsilieka nuo savo bendramokslių.
– Kaip jautėtės pati? Galbūt turėjote kažkokių stereotipų?
– Mane iš tiesų nustebino albinosų trupės energija, entuziazmas, drąsa ir noras dalintis savo istorijomis su kitais žmonėmis. Kažkodėl maniau, kad jie bus užguiti. Kadangi augo būdami kitokie, galbūt mokykloje iš jų šaipėsi, galbūt šeimose jie nebuvo mylimi, maniau, kad ir trupės nariai bus šiek tiek nepasitikintys savimi. Buvo visiškai priešingai. Manau, juos gyvenimas išmokė visą laiką kovoti už savo teises, būvį. Dėl to jie yra tokios stiprios ir labai įdomios asmenybės. Jie labai įvairūs.
– Minėjote, kad trupė siekia keisti žmonių požiūrį. Kokiu būdu jie tai daro?
– Jie tai daro kultūriniais renginiais: šoka, dainuoja, kuria įvairius spektaklius, eilėraščius. Dažniausiai jie rodosi viešumoje ir formuoja savo, Tanzanijos, bendruomenės požiūrį. Manau, kad kartais, jeigu turi lėšų, jie nukeliauja ir į kaimynines šalis, bet tai priklauso nuo to, ar tų lėšų yra.
– Asmeniškai juos kalbinote, su jais praleidote daug laiko. Su kokiomis grėsmėmis jie yra susidūrę?
– Kaip minėjau, jiems kyla sunkumų susirandant darbą. Taip pat diskriminuojamos moterys, kurios pagimdo vaiką albinosą. Šeimoje jos atstumiamos. [...] Besisvečiuojant Tanzanijoje taip pat teko susitikti su dviem žmonėmis, kurie serga odos vėžiu. Abiejų šiuo metu jau nebėra gyvų, nes vėžys progresavo labai greitai.
– Gal susidūrėte su kitomis nevyriausybinėmis organizacijomis? Juk rinkimų kontekste šie klausimai turėtų būti keliami dar aštriau.
– Tanzanijoje veikia net kelios organizacijos, kurios dirba su albinosais. Viena iš jų taip ir vadinasi – „Tanzanijos albinosų visuomenė“ (angl. „Tanzania Albinism Society“). Jie rengia įvairias labdaras ir aktyviai bando įtikinti vyriausybę, jog reikia kurti įstatymus, kad būtų labiau apsaugotos albinosų teisės. Mano žiniomis, ministras pirmininkas M. Pinda, kurį minėjau, labai stengiasi kovoti už albinosų teises, nes jo paties vaikai yra albinosai.
– Ar realu, kad parlamento nariu būtų išrinktas albinosas? Tai gal taip pat iš esmės galėtų keisti situaciją?
Įdomu, ką reikia daryti, kad visuomenė keistųsi, kad žmonės suvoktų, jog albinosai yra tokie patys žmonės?
– Manau, kad tikrai keistų, nes situacija Tanzanijoje yra baisi. Keista, bet tiek metų niekas nesikeičia. Įdomu, ką reikia daryti, kad visuomenė keistųsi, kad žmonės suvoktų, jog albinosai yra tokie patys žmonės? Kiek žinau, einant laikui, tie prietarai kinta. Anksčiau buvo tikima, kad, jeigu raganiai panaudos moters su raudonomis akimis kūno dalį ir pagamins mišinį, seksis gyvenime. Dabar tas prietaras pasikeitė ir žmonės su albinizmu yra taikiniai. Gal prietarai dar keisis.
– Turbūt viską lemia švietimo sistema. Jeigu žmonės netikėtų prietarais, tai viskas būtų kitaip.
– Taip, manau, kad iš kartos į kartą reikia žmones šviesti, nes kultūra Afrikoje yra visiškai kitokia nei mūsų. Mums tai labai sunku suvokti, bet jiems tai yra įprasta. Kaip mes kreipiamės į daktarą, taip jie kreipiasi į raganių. Tiesiog jie turi kitokį suvokimą.
