Be J.Tymošenko, dabartinėse reitingų apklausose kaip kandidatai figūruoja šie žmonės: dabartinis Ukrainos prezidentas Petro Porošenka, jokiai partijai nepriklausantis buvęs Ukrainos gynybos ministras Anatolijus Hrycenka, „Opozicijos bloko“ partijos (vienijanti partijas, kurios priešinosi Euromaidanui) narys ir buvęs vicepremjeras Jurijus Bojko, komikas Volodymiras Zelenskis, „Radikalios partijos“ pirmininkas Olehas Liaško bei rokeris Sviatoslavas Vakarčiukas.
Naujausių apklausų duomenimis, jokio kandidato neremia 20 proc. ar daugiau apklaustųjų, tačiau aiškiausia lyderė yra Julija Tymošenko su 17,1 proc. paramos. Kitus minėtus kandidatus palaiko mažiau nei 10 proc. rinkėjų, mažiausios paramos sulaukia dabartinis prezidentas P.Porošenka – 7,8 proc.
Tokia padėtis – šis tas naujo Ukrainos padangėje, nes praėjusiuose prezidento rinkimuose iš anksto būdavo aiškūs du pagrindiniai favoritai, kurie rungsis antrajame rinkimų ture. Šį kartą prognozuojama, kad į antrąjį turą pateks J.Tymošenko, tačiau dar neaišku, kas bus jos pagrindinis varžovas.
Aukštesnius J.Tymošenko reitingus galima aiškinti tuo, kad kol kas ji vienintelė paskelbė savo kandidatūrą ir pradėjo aktyvią kampaniją. Jau dabar J.Tymošenko reklamas galima pamatyti lauko stenduose ir televizijoje.
Nors buvusi premjerė yra politikos senbuvė (pirmą kartą į parlamentą ji buvo išrinkta 1997 m.), savo kampanijoje ji akcentuoja naujumą: savo siūlomas reformas ji vadina „Naujuoju taikos planu“, „Naująja žmonių konstitucija“ ir „Naujuoju kursu“. Pastangos atšviežinti įvaizdį matomos ir kandidatės išvaizdoje – moteris atsisakė savo žymiosios ankstesnės šukuosenos.
Ikoniškosios J.Tymošenko kasos istorija nemažai atskleidžia apie kandidatės praeitį: „dujų princese“ praminta milijonierė savo turtą užsidirbo naftos pramonėje po Sovietų sąjungos žlugimo, tad norėdama tapti šalies premjere, ji turėjo sušvelninti savo įvaizdį. Tuo tikslu buvo pasamdytas įvaizdžio konsultantas, kuris J.Tymošenko pasiūlė liaudišką kasą ir šviesias spalvas, taip pat moteriškumą pabrėžiančią aprangą.
Dėmesys mažai uždirbantiems
Pagrindinis J.Tymošenko kampanijos dėmesys yra sukoncentruotas į vidutinio ir vyresnio amžiaus mažų pajamų rinkėjus, kurių gyvenimas per pastaruosius ketverius metus dėl Rusijos agresijos Donbase ir Rusijos prekybinio karo su Ukraina pablogėjo ar bent išliko toks pat sunkus, koks buvo iki Euromaidano.
Reformos, kurioms J.Tymošenko skiria daugiausia dėmesio, yra pensijų ir socialinių pašalpų didinimas. Spalio mėnesį Ukrainos parlamentui balsuojant dėl Tarptautinio valiutos fondo (TVF) Ukrainai rekomenduotos pensijų reformos, J.Tymošenko vadovaujama parlamentinė frakcija susilaikė nuo balsavimo. Nepaisant to, reformai buvo pritarta. J.Tymošenko šią reformą pavadino „ciniška, negailestinga ukrainiečių apgavyste“ ir klausė: „Ar šios 1000 grivinų (42 eurai) yra tinkama padėka tiems, kas statė mūsų šalį?“
J.Tymošenko: „Ar šios 1000 grivinų yra tinkama padėka tiems, kas statė mūsų šalį?“
J.Tymošenko siūlomos reformos neapsiriboja tik pigiais pažadais didinti pensijas ir išmokas. Buvusi premjerė teigia, kad nors 1996 m. priimta konstitucija buvo svarbi užtikrinant tą nepriklausomybės dalį, kuri buvo iškovota, kiekvienas prezidentas po jos priėmimo stengėsi konstituciją palenkti sau naudinga linkme.
Todėl J.Tymošenko siūlo mažinti konstitucines prezidento galias ir steigti naujas valstybines įstaigas, kurios prižiūrėtų ir apribotų prezidento veiklą. Kandidatė nepateikė detalaus konstitucijos keitimo plano, tačiau yra sakiusi, kad naujos prezidentą ribojančios institucijos turėtų būti renkamos pilietinės visuomenės.
Nėra aišku, ką kandidatė turi omenyje, kai vartoja pilietinės visuomenės sąvoką, tad natūraliai kyla klausimas, ar ji nemano, kad prezidentą turėtų riboti institucijos, sudarytos iš jai palankaus politinio ir visuomeninio elito atstovų?
Kritika dėl karo
Nors abi aukščiau aptartos J.Tymošenko komunikacijos kryptys vertintinos kaip tiesioginė kritika dabartiniam Ukrainos prezidentui, J.Tymošenko aštriausiai kritikuoja prezidentą už jo požiūrį į karą Donbase.
Žurnalistų paprašyta pateikti specifinius karo užbaigimo strategijos pasiūlymus, kandidatė nukrypo nuo temos ir pradėjo kalbėti apie istoriją, tačiau teigė, kad karo baigties turėtų būti siekiama ne per Minsko susitarimus, o kuriant naują mechanizmą.
Nors kol kas oficialiai savo kandidatūrą paskelbė tik J.Tymošenko, akivaizdu, kad prezidentas P.Porošenka sieks antros kadencijos.
Pagrindinis jo priešrinkiminis arkliukas yra šalies vienybė, kurią sustiprintų Ukrainos stačiatikių bažnyčiai suteiksimas tomosas – autokefalijos pripažinimas. Prezidento administracija įdėjo daug pastangų tam, kad palenktų Konstantinopolio patriarchatą į savo pusę.
Nepaisant to, kad Konstantinopolis rodo palankumą ukrainiečiams, nuožmus Maskvos patriarchato pasipriešinimas reiškia, kad autokefalijos suteikimas Ukrainos stačiatikių bažnyčiai gali būti įgyvendintas tik po rinkimų, kas reikštų, kad pagrindinė P.Porošenkos populiarumo didinimo akcija tikriausiai nepavyktų.
P.Porošenkos ir jo sąjungininkų problema yra ta, kad po kelerių metų valdžioje prezidentas ir jo parlamentinė partija rinkėjų akimis tapo dar viena „valdžios partija“, kuri neturi aiškios politinės programos, bet atstovauja valstybinio aparato ir dalies oligarchų interesams. Krentantys reitingai verčia P.Porošenką akiplėšiškai naudotis valstybės administraciniais resursais reklamuojant savo asmenį.
Žurnalistui Sergejui Leščenko pavyko gauti Vinycijos miesto savivaldybės dokumentą, kuriame reikalaujama, kad privačios įmonės nemokamai suteiktų reklaminius plotus „socialinei reklamai“, skirtai Kijevo krikšto 1030-osioms metinėms.
Dokumentuose pateiktoje reklamoje ant kunigaikščio Volodymyro skulptūros nuotraukos užrašyta: „Mes – Ukraina. Kariuomenė saugo mūsų žemę. Kalba saugo mūsų širdį. Tikėjimas saugo mūsų sielą. Petro Porošenka“.
Dalis Vakarų apžvalgininkų apibūdina J.Tymošenko kaip populistę, tačiau elitistų ir populistų dichotomija nėra analitiškai naudinga, siekiant perprasti politines tendencijas tokioje šalyje kaip Ukraina, kurioje esminiai politikos žaidėjai dažniausiai yra savarankiškai turtingi žmonės, kurie derasi dėl palaikymo su oligarchais, mat jų parama yra būtina norint laimėti rinkimus.
Taigi tokie politikai yra artimai susiję su šalies ekonominiu elitu. Sykiu tie patys politikai yra linkę į tai, ką galima pavadinti „populistine“ retorika. Tai yra įprasta šalyse, kurių elektoratas nėra taip aiškiai susiskirstęs į ideologines ar klasines grupes, kas įprasta Vakarams. Turbūt vienintelis ypatumas, kuriuo būtų išties prasminga skirstyti Ukrainos politikus, yra požiūris į Rusiją.
Kita vertus, jei viskas būtų taip paprasta, galima būtų tikėtis, kad anti ir prokremliški politikai suvienytų savo jėgas ir susiformuotų du dideli blokai, tačiau taip nėra, nes pagrindiniai Ukrainos politikos žaidėjai turi labai dideles asmenines ambicijas, kurios jiems trukdo vienytis.
Kita vertus, jei viskas būtų taip paprasta, galima būtų tikėtis, kad anti ir prokremliški politikai suvienytų savo jėgas ir susiformuotų du dideli blokai, tačiau taip nėra, nes pagrindiniai Ukrainos politikos žaidėjai turi labai dideles asmenines ambicijas, kurios jiems trukdo vienytis.
Be to, takoskyros tarp Ukrainos politikų dažnai atspindi skirtingų oligarchinių grupių interesus.
Politikų ir oligarchų draugystė
Pasak Atlantic Council, J.Tymošenko jau užsitikrino vieno iš turtingiausių ukrainiečių ir kanalo 1+1 TV savininko Ihorio Kolomoiskio paramą. To paties šaltinio teigimu, I.Kolomoiskis nededa visų savo vilčių ir investicijų tik į J.Tymošenko – jis taip pat rems aukščiau minėtą komiką V.Zelenskį, kuris turi senų verslo ryšių su I.Kolomoiskiu.
Tikėtina, kad šio oligarcho remiami kandidatai bus pakankamai griežti Kremliaus atžvilgiu, turint omenyje tai, jog jis asmeniškai nukentėjo nuo Krymo aneksijos, kai po aneksijos I.Kolomoiskis prarado jam priklausiusį keleivinį oro uostą.
Nepatvirtintais duomenimis, oligarchas finansuoja „Dnipro-1“, „Azov“, „Aidar“ ir kitus ukrainiečių savanorių batalionus, tad nesunku suprasti, kodėl Kremlius reikalavo Interpolo įtraukti I.Kolomoiskį į šios organizacijos ieškomų žmonių sąrašą (Kremliaus reikalavimas nebuvo išpildytas).
Prognozuojama, kad Rinatas Akhmetovas, ilgus metus rėmęs 2014 m. nušalintą Viktorą Janukovyčių ir jo Regionų partiją, dabar rems Radikalų partijos lyderį Olehą Liaško. Neseniai Vilniaus politikos analizės instituto kvietimu Lietuvoje viešėjęs analitikas Antonas Šechovcovas yra lyginęs O.Liaško ir jo vadovaujamą partiją su Lenkijos politiku Andrzejumi Lepperiu ir jo partija „Samooborona RP” tuo atžvilgiu, kad abu derina agrarinės populistinės kairės pažiūras su nacionalizmu.
O.Liaško, kaip ir dauguma Ukrainos politikų, yra teigęs, kad siekia išvalyti Ukrainos politiką nuo oligarchų įtakos, tačiau jei žinios apie R.Akhmetovo paramą O.Liaško yra teisingos, tuomet šio kandidato deklaruojami siekiai deoligarchizuoti Ukrainos politiką tėra saldus miražas.
Artėjantys Ukrainos prezidento rinkimai byloja liūdną faktą, kad Ukraina nepasinaudojo ta atsinaujinimo proga, kurią prieš ketverius metus sukūrė Euromaidanas. Kremliaus strategija stabdyti Ukrainos europizaciją alinant šalį karine agresija kol kas pasiteisina.
Situaciją itin apsunkina tai, kad antikremliškos politinės jėgos nesusitaria tarpusavyje ir nesusivienija, mat atstovauja konkuruojančioms privačioms interesų grupuotėms.
Tad kad ir kas laimėtų ateinančiuose rinkimuose, sunku į juos žvelgti optimistiškai: vargu ar kuri nors Ukrainos politinė grupė galėtų efektyviai pašalinti esminį reformų trukdį (karą Rytų Ukrainoje) be rimtesnės Vakarų pagalbos, kurios šiuo metu nėra.
Sunku įsivaizduoti, kaip galėtų įvykti Ukrainos politikos deoligarchizacija, kol Ukrainai tenka kovoti karą dėl savo suverenumo ir teritorinio vientisumo. Tad kad ir kas laimėtų ateinančiuose rinkimuose, sunku į juos žvelgti optimistiškai: vargu ar kuri nors Ukrainos politinė grupė galėtų efektyviai pašalinti esminį reformų trukdį (karą Rytų Ukrainoje) be rimtesnės Vakarų pagalbos, kurios šiuo metu nėra.
Šis tekstas yra dalis projekto, skirto stiprinti demokratiją ir pilietinę visuomenę bei ryšius su ES Rytų partnerystės šalimis (Ukraina, Moldova, Gruzija) per nepriklausomos informacijos sklaidą pasitelkus šiuolaikinius sprendimus. Projektą įgyvendina Vilniaus politikos analizės institutas. Projektas finansuojamas iš Lietuvos Užsienio reikalų ministerijos Vystomojo bendradarbiavimo ir paramos demokratijai programos lėšų.