„Kiekvienas bosas norėtų valdyti lūšnyną, o reali jų darbo jėga yra vaikai. Vadai palaiko labdaros organizaciją tikėdamiesi, kad kuo daugiau priešo stovyklos vaikų eis ne į gatvę, bet į dienos centrą. Tuomet priešininkas gali tapti silpnesnis ir pralaimėti karą“, – prekeivių kovos strategiją apibūdina P. Petrauskas.
Jis kartu su keliais kitais europiečiais balandį dalyvavo „The More Project“ organizacijos ekspedicijoje į vieną iš daugelio Rio de Žaneire esančių favelų – lūšnynų. Tinklinės rinkodaros specialistas ir asmeninio efektyvumo treneris dvejus metus remia organizaciją, kuri bando mažiems brazilams parodyti, kas yra vaikystė ir kitoks gyvenimo būdas.
„Jie būna kūdikiai ir iš karto tampa vyrais. 13–14 metų mergaitės tampa mamomis. 25-erių sulaukęs vyras ten yra senis“, – sako P. Petrauskas. Jis tiki, kad ši nusikalstamumo ir korupcijos sukaustyta Pietų Amerikos valstybė turi galimybę atsitiesti.
Namai – be stogų, vaikai – be tėvų
Vyras pasakoja, kad buvo momentų, kai ekspedicijos metu norėjosi verkti: važiuodamas galvojo, kad taps pavyzdžiu, tačiau pamatęs daugybę vienišų mamų ir vaikų suprato, kad tai jam reikia semtis stiprybės.
„Vaikai, su kuriais bendravome, labai nustebo sužinoję, kad mes turime savo atžalas, bet vis tiek pas juos atvažiavome. Ten tėvus turi labai mažai vaikų, nes jie arba nušauti, arba sėdi kalėjime“, – nurodo P. Petrauskas.
Daugiau nei 6 mln. gyventojų turinčio miesto viename rajone gali būti šimtai favelų, o vienoje jų gyvena po 10–15 tūkst. brazilų. Anot pašnekovo, savarankiškai susiręsti būstai atrodo baisiai: „Ten viskas mūryta, bet netinkuota, arba sumeistrautos sienos, bet nėra stogo. Oficialiai ten nėra nei vandens, nei elektros, tačiau žmonės reikiamas paslaugas įsijungia patys.“
Favelose gali būti tik klientas arba auka
Pasak P. Petrausko, nukrypus nuo didesnės antro pagal dydį Brazilijos miesto gatvės ir patekus į vieną iš lūšnynų, iš karto tampi klientu arba auka, o pačiam išeiti beveik neįmanoma. Todėl gudresnis paklydėlis turėtų bandyti apsimesti ieškąs narkotikų pardavimo taško. Taip galima išnešti sveiką kailį, mat klientai favelose iš karto užsitarnauja pagarbą.
„Jei ten atsidūrei ir pasakei, kad pasiklydai, – tau šakės. Mes visada vaikščiojome grupėmis ir apsirengę projekto atributika margintais marškinėliais. Jie buvo kaip apsaugos ženklas, nes vietiniai žino ir gerbia šią vaikais besirūpinančią organizaciją“, – tvirtina verslininkas.
Nesuprato, kaip galima neturėti boso
Remiu ne tik pačią organizaciją, bet ir konkretų berniuką – jam skiriu 25 JAV dolerius per mėnesį. Šioje kelionėje pirmą kartą su juo susipažinau ir paklausiau, ko iš manęs tikisi. Po atsakymo netekau žado – jis iš manęs norėjo pagarbos
Favelose gyvenantys žmonės yra įtraukti į nelegalius verslus arba dirba nekvalifikuotą darbą. P. Petrauskas pasakoja, kad mamai išėjus šluoti gatvių, vaikai geriausiu atveju iškeliauja į mokyklą ar dienos centrą, o blogiausiu – trinasi gatvėje.
„Kai lankėmės tų vaikų namuose, nedideliame kambarėlyje matėme vieną lovą ir kelis čiužinius. Tuo metu bandėme įsivaizduoti, kaip jie vakare suverčia tuos čiužinius, išsimiega ir ryte išeina į gatves ieškodami veiklos. Jie vaikšto tokiomis nedidelėmis gaujomis, apiplėšinėja, vagia, parduoda. Šie vaikai mato visai kitą pasaulį, nesutinka bendraamžių, kurie eina į pamokas, paskaitas, jų draugai ir broliai yra narkotikų prekeivių pagalbininkai“, – dėsto pašnekovas.
Mažųjų brazilų galvose nuo pat vaikystės bendruomenės hierarchija sudėliota labai aiškiai. Vaikai atvykėlių klausinėjo, ką jie dirba, kuo užsiima ir kas yra jų bosas. Vienas 13-metis nustebo sužinojęs, kad P. Petrauskas neturi viršininko – europietis jam pasirodė kaip iš kito pasaulio.
„Remiu ne tik pačią organizaciją, bet ir konkretų berniuką – jam skiriu 25 JAV dolerius per mėnesį. Šioje kelionėje pirmą kartą su juo susipažinau ir paklausiau, ko iš manęs tikisi. Po atsakymo netekau žado – jis iš manęs norėjo pagarbos“, – netikėtą 10-mečio Izajaus atsakymą prisimena lietuvis.
Per grupuočių konfliktus niekas nepalieka namų
Viešnagės metu vieną naktį įvyko susišaudymas, kitą dieną vis dar buvo neramu, todėl projekto vadovas užsieniečiams pranešė, kad teks likti namie. Tačiau vėliau jis paskambino konfliktuojančių grupuočių bosams ir pranešė tikslų laiką, kada norėtų nueiti iki reikiamos vietos.
„Ir abu narkotikų bosai paskelbė 2–3 valandų paliaubas. Tuo metu nieko nevyko, žmonės ėjo džiaustyti skalbinius, apsipirkti. Lūšnynuose viskas paremta pagarba, o vaikų dienos centro vadovas ten yra labai gerbiamas“, – prisimena P. Petrauskas.
Ėjome gatve ir mažas vaikas, gal man iki bambos, pradėjo laužyta anglų kalba sakyti: „Vakar. Susišaudymas. Aš gyvas.“ Jis rodė skyles pastatuose, dar matomą kraują. Jiems tai yra normalu
Jo žodžiais, favelų vaikai nuo ankstyvų dienų mato labai daug smurto: „Ėjome gatve ir mažas vaikas, gal man iki bambos, pradėjo laužyta anglų kalba sakyti: „Vakar. Susišaudymas. Aš gyvas.“ Jis rodė skyles pastatuose, dar matomą kraują. Jiems tai yra normalu“, – įspūdžiais dalijasi vyras.
Jis teigia, kad yra sulaukęs klausimų, kodėl padeda Brazilijos, o ne Lietuvos vaikams. P. Petrauskas kelionės metu rašytame dienoraštyje sako, kad visi vaikai yra vaikai. Be to, jis su keliais draugais pavasarį pradėjo remti Šakių vaikų dienos centrą.
„Kovo mėnesį su vaikais buvome baseine, o po to auklėtojos prasitarė, kad jie nėra matę jūros. Birželį juos ten ir nuvešime. Esmė – ne pinigai, tik idėjų įgyvendinimui reikia pinigų“, – įsitikinęs verslininkas. Jo nuomone, svarbiausia likimo nuskriaustiems vaikams parodyti pavyzdį, kaip įmanoma gyventi.
