Tad namas Keimbridže tapo jo „pilimi“. Velse jis susirado tinkamą mūrą židiniui. Tuomet įsigijo odinių „pilies baldų“, būtent tokių, kokius įsivaizdavo. Tačiau jam keistai atrodė sode buvę žemės iškilimai, ypač kai imdavo styroti pavasariniai stiebai. Jis juos išraudavo ir degindavo, kaimynų pasibaisėjimui, kadangi jie puikiai žinojo, kad tai buvo šparagai, o šparagas Anglijoje – šventas.
Vladimiras Bukovskis užaugo Maskvoje – jis buvo bebaimis gatvės vaikas ir žinojo visas mažas gatveles ir kiemelius, kurių tuomet Rusijos sostinėje vis dar buvo gausu. Tai labai pravertė XX a. šešto dešimtmečio pabaigoje, kai prie V.Majakovskio paminklo buvo organizuojami poezijos skaitymai. Pradžioje buvo skaitomi gerai žinomų, engiamų sovietų poetų, tokių kaip Ana Achmatova ar Osipas Mendelštamas, eilėraščiai, vėliau – pirmos kartos disidentų. V.Bukovskio užduotis buvo po skaitymų atvesti poetus į saugią vietą – šioje srityje jis buvo tikras meistras. 1963-iaisiais jis buvo pirmą kartą suimtas ir įkalintas psichiatrinėje ligoninėje. Vėliau sekė dar du suėmimai, paskutinis – 1971 m. Viskas baigėsi nuosprendžiu – septyneri metai koncentracijos stovykloje ir penkeri tremtyje, kadangi jis kontrabanda į Vakarus gabeno didelį kiekį dokumentų apie psichiatrijos politinį išnaudojimą: esminius įrodymus, kurie sustiprino judėjimą prieš šį išnaudojimą Vakaruose. V.Bukovskis buvo griežtai nubaustas, tačiau tai jo nepalaužė.
Aš su V.Bukovskiu susipažinau kai dar mokiausi vidurinėje mokykloje. Nusprendžiau parašyti jam laišką 1977-aisiais, perskaitęs A.Solženicyno „Gulago archipelagą“. Tuomet visai neseniai, 1976 m. gruodį, Ciuricho oro uoste V.Bukovskis buvo išmainytas į Čilės komunistų lyderį Luisą Corvalaną. Jis nuolat buvo pasaulio naujienų reportažuose ir atrodė kaip žmogus, kuris galėtų atsakyti į daugybę man iškilusių klausimų. Mano nuostabai, jis atrašė į mano laišką ir, galiausiai, mes susidraugavome, pradėjome nuolat susirašinėti: tai buvo kiek neįprastas ryšys tarp moksleivio Roterdame ir pasaulinio garso herojaus iš Sovietų Sąjungos. Atvykus į Angliją, Ministrė pirmininkė Margaret Thatcher jam įteikė šratinuką su užrašu „Jūs privalote parašyti savo memuarus su šituo“. V.Bukovskis ėmėsi darbo ir tris mėnesius naktimis rašė, o dienomis jo mašininkė perspausdindavo jo ranka parašytą tekstą. Po trijų mėnesių jo memuarai buvo paruošti ir paskelbti pavadinimu „Pastatyti pilį“ („To Build a Castle“) – aliuzija į pilį, kurią jis pastatė savo galvoje, kai buvo įkalintas. Tai buvo šedevras – mano nuomone, pati geriausia knyga, apibūdinanti disidentų judėjimo pradžią Sovietų Sąjungoje. Ji parašyta vikriai, kupina humoro, gilių įžvalgų ir tiksliai apibūdintų situacijų. Tai geriausias V.Bukovskio kūrinys.
Mus paliko didis žmogus, kuris sunkiai su šia didybe susigyveno ir bandė numalšinti savo gedėjimą bei negebėjimą pasiekti savo tikslų pasitelkdamas, be kita ko, ir alkoholį.
Nuo 1978-ųjų pradėjau nuolat lankytis pas V.Bukovskį, pradžioje – Londone, vėliau – jo namuose Keimbridže. Prisiminimai iš tų laikų – patys geriausi. V.Bukovskis dar buvo gana jaunas, ypač – širdyje. Beveik visus savo gyvenimo metus nuo 20-ies jis buvo praleidęs už grotų, todėl turėjo labai daug kur atsigriebti. Būdamas 16 metų vyresnis už mane, V.Bukovskis buvo daugeliu prasmių mano mentorius, paruošęs mane žmogaus teisių gynėjo karjerai, tačiau kitais atžvilgiais jis buvo toks pat jaunas ir akiplėšiškas kaip aš. Niekada nepamiršiu daugybės vakarų, kuriuos leisdavome graikų restorano rūsyje jo gatvėje po vidurnakčio. Uždarius restoraną, vakarėlis tęsdavosi jo rūsyje, tik kviestiniams svečiams. V.Bukovskį sužavėjo graikiškas paprotys mėtyti lėkštes į sieną – vien todėl jis ir užsakinėjo užkandžius vieną po kito, kad turėtų lėkščių, kurias būtų galima sudaužyti.
Mokslai Keimbridže sekėsi gerai, tad diplomą jis gavo lengvai. Studijas V.Bukovskis nusprendė tęsti Stenforde, Kalifornijoje, kur vykdydamas mokslo projektą troško įrodyti savo teorijas. Tačiau paaiškėjo, kad vien vykdyti tyrimus jam buvo per sunku – iki gyvo kaulo įgriso valandų valandas kas 20 minučių spaudinėti mygtuką, kad bandomiesiems triušiams į smegenis būtų nusiųsta elektros srovė. Jo troškimas skirti visą dėmesį kovai prieš KGB ir komunizmą apskritai buvo pernelyg stiprus – todėl galiausiai V.Bukovskis metė studijas. Vėliau jis kartais pripažindavo, kad tai buvo didelė klaida, nes tuo pačiu jis prarado ir galimybę turėti „normalią“ karjerą. Nuo to laiko jis buvo amžinas maištininkas. Pradžioje prieš komunizmą, vėliau – prieš viską, ką laikė esant „sovietiška“, „totalitariška“ ar pernelyg biurokratiška.
Tuo pat metu apkarto ir mūsų santykiai. Vis labiau nesutarėme, kokių žingsnių reikėtų imtis. Viena vertus, jis elgėsi taip, kaip tėvas elgtųsi su neklusniu paaugliu, tačiau kita vertus, jis tiesiog negalėjo toleruoti bet kokio pasipriešinimo. Būdamas sovietinio auklėjimo žmogumi, V.Bukovskis nebuvo labai demokratiškas, be to, jam atrodė, kad tikslas pateisino priemones. Pavyzdžiui, jis sudarė nedoras sąjungas su dešiniųjų režimais vien todėl, kad jie buvo antikomunistiniai, ir susidraugavo su gana abejotinos reputacijos veikėjais. Galiausiai, mūsų bendravimas susitraukė iki vos keleto elektroninių laiškų per metus. Tačiau emocinis ryšys išliko, mano įsitikinimu – abipusis, lyg pašliję santykiai tarp tėvo ir sūnaus. V.Bukovskio mirtis palieka keistą tuštumą, iki galo nesuprastus jausmus, bet tuo pačiu ir suvokimą, kad mus paliko didis žmogus, kuris sunkiai su šia didybe susigyveno ir bandė numalšinti savo gedėjimą bei negebėjimą pasiekti savo tikslų pasitelkdamas, be kita ko, ir alkoholį.
Robertas Van Vorenas yra Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Andrejaus Sacharovo demokratijos plėtros tyrimų centro vadovas, politologas, profesorius.
