Nenuspėjama spalvų, nuomonių, koalicijų, pozicijų kaita Italijoje šįsyk pasiekė apogėjų.
Kas buvo politinis niekas (kairieji demokratai), tapo beveik viskuo be jokių rinkimų – valdančiąja partija su devyniais ministrais.
Kas buvo viskas – rinkimus triuškinančiai laimėjusi partija („Šiaurės lyga“) – tapo politiniu nuliu. Ir dar: tie, kas buvo politikoje nei šis nei tas, tie ir liko politikos nei šis nei tas – „Penkių žvaigždžių“ judėjimas.
Įvyko štai kas: ketvirtoji ES ekonomika buvo ryškiai giallo–verde (geltonai žalia), bet vasarą pakeitė spalvą ir tapo giallo–rossa (geltonai raudona).
Koalicijos iškaba pakeista japoniško charakirio būdu: stipriausios šalies partijos Lega Nord – „Šiaurės lygos“ – vadovas Matteo Salvini nutarė nuversti ministrą pirmininką Giuseppe Conte ir vasaros atostogų įkarštyje pasakė savuoju stadiono tifozo stiliumi: „Deputatai, pakelkite subines ir eikite balsuoti už nepasitikėjimą premjeru.“
Viskas baigėsi lygiai priešingai: premjeras liko poste, o M.Salvini savo feisbuko paskyroje įdėjo nuotrauką, vaizduojančią Alpių ežere besimaudančias karves: „Geriau su karvėmis Alpėse nei su politikos karvėmis Romoje.“
65-oji, grynai populistinė Italijos vyriausybė baigė darbą. Romoje ketvirtadienį prisiekė 66-oji – daugiau ar mažiau populistinė Italijos vyriausybė.
„Pantene“ berniukas – drąsus!
Kas buvo ir kas yra 66-osios vyriausybės vadovas Giuseppe Conte, pasiekęs neįtikėtiną pergalę prieš visą Europą porą metų gąsdinusį M.Salvini?
Teisės daktaras, profesorius, padorus akademinių sluoksnių atstovas.
Malonus vyras, džiuginantis idealiais itališkos aprangos standartais: kaklaraiščio mazgu, marškinių rankogaliais, kostiumo siluetu.
Absoliučiai nepriekaištingos išvaizdos maschio italiano (it. – itališkas vyras), pelnęs simpatišką pravardę: „Pantene“ šampūno fotomodelis.
Šį mielą Giuseppe premjeru pasirinko du vyrai – populistas, „Penkių žvaigždžių“ judėjimo lyderis Luigi Di Maio ir populistas, „Šiaurės lygos“ lyderis M.Salvini.
„Šampūno berniukas“ pradėjo nebeklausyti M.Salvini – žmogaus, kurį „Time“ paskelbė oficialiu ES griovėju.
Atsidūręs tarp dviejų populistų, „Pantene berniukas“ gavo tokias užduotis: raminti savo vicepremjerus – Luigi ir Matteo, kai jie pyksis; nesikišti į jų reikalus ir pasirašyti viską, ką jie lieps; tvarkingai ir elegantiškai atstovauti Italijai ES lyderių susitikimuose; pasitraukti iš kelio, kai to reikės.
Iš pradžių taip ir buvo: premjeras–mirtininkas buvo idealus „geltonųjų“ („Penkios žvaigždės“) ir „žaliųjų“ („Šiaurės lyga“) šešėlis.
Bet paskui šį elegantišką teisės profesorių pastebėjo Vokietijos kanclerė Angela Merkel. Pasikalbėjo, padrąsino, ir „Šampūno berniukas“ pradėjo nebeklausyti M.Salvini – žmogaus, kurį „Time“ paskelbė oficialiu ES griovėju.
Nebijoti žmogaus, kuris išgarsėjo sultingais pasisakymais: „Euras – tai nusikaltimas žmonijai“; „Milano metro vagonai – tik milaniečiams“; „Kai kuriems žurnalistams prispardysime subines“. Ir taip toliau.
Kas atsitiktų, jeigu kurioje nors Europos valstybėje vicepremjeras su vidaus reikalų ministro portfeliu apie premjerą atsilieptų taip: „Tai, ką sako Conte, mane domina mažiau nei nulis“?
Premjeras ištrenktų iš vyriausybės tokį vicepremjerą? Taip, bet tik ne populistų valdomoje Italijoje, nes čia atsitiko priešingai.
Vicepremjeras liepė balsuoti prieš premjerą, šalinti jį iš posto, surengti pirmalaikius rinkimus ir atiduoti visą valdžią jam: padre di 60 milioni di italiani – 60 milijonų italų tėvui.
Kas atsitiktų, jeigu kurioje nors Europos valstybėje vicepremjeras su vidaus reikalų ministro portfeliu taip atsilieptų apie premjerą: „Tai, ką sako Conte, mane domina mažiau nei nulis“?
Parlamentas balsavo, premjeras atsistatydino, bet padre Salvini teko feisbuką puošti atrajojančiomis karvėmis ir kraustytis iš Viminalo kalvos, kurioje įsikūrusi Vidaus reikalų ministerija.
„Geltonieji“ už jo nugaros sukirto rankomis su „rausvaisiais“ demokratais.
Puikūs sąjungininkai, idealūs priešai
Kai prieš pusantrų metų „Penkių žvaigždžių“ judėjimas ir „Šiaurės lyga“ pasirašė 29 puslapių koalicijos contratto – sutartį, Matteo ir Luigi glėbesčiavosi kaip du geriausi vaikystės draugai. Dabar šie vyrai plūsta vienas kitą kaip du didžiausi priešai.
Tiesa, abi partijos nuolat riejosi dėl beveik visų sutarties punktų. „Penkios žvaigždės“ siūlo socialinę pensiją visiems nepasiturintiems? Šiauriečiai sako, kad pietiečiai verčiau eitų dirbti.
Šiauriečiai nori tęsti gigantišką, beveik 10 milijardų kainuojančią požeminę geležinkelio trasą iš Turino į Lioną? „Penkios žvaigždės“ kategoriškai prieš.
„Geltonieji“ Briuselyje rems Ursulos von der Leyen kandidatūrą į ES komisijos vadovės postą? „Žalieji“ sako: „Jokiu būdu.“
M.Salvini Šiaurės Italijos regionams sieks suteikti daugiau autonomijos? L.Di Maio nemano, kad to reikia.
Šiauriečiai nori įvesti flat tax – vienodą pajamų mokestį gyventojams? „Penkios žvaigždės“ smarkiai abejoja. Matteo keikia Europą, Briuselį, eurą? Luigi susilaiko.
Vis dėlto didžiausią smūgį M.Salvini reputacijai sudavė vadinamasis „Moskopolio“ skandalas.
Šiaurės lygos lyderis visiškai atvirai kartojo: „Aš čia, Rusijoje, jaučiuosi kaip namuose, o kai kuriose Europos šalyse – nelabai. Čia, Rusijoje, jaučiuosi saugiai.“
Vėliau paaiškėjo kodėl. Vyko slaptos jo emisarų derybos su Vladimiro Putino administracija dėl finansinės paramos „Šiaurės lygai“.
Kiek gyvuos rausvieji populistai?
Tai klausimas, kurį pačią pirmąją naujojo G.Conte kabineto gyvenimo dieną iškėlė politikos apžvalgininkai.
„Penkios žvaigždės“ valdė kartu su ksenofobine, antieuropietiška „Šiaurės lyga“, o dabar myluosis su kairuoliška, probriuseline Demokratų partija (partito democratico – PD)? Ar tai įmanoma? Ar tai rimta? Ar tai ilgai truks?
Kabinete nėra ministrų, atstovaujančių Šiaurės Italijai ir galingiems pramonės aglomeratams, palaikantiems trapią Apeninų ekonominę gyvastį.
„Tai zombių, vaikštančių lavonų vyriausybė. Jie vaikšto, bet tegu atsimena, kad jie jau yra mirę“, – taip naują ministrų kabinetą apibūdino buvęs Italijos Senato pirmininkas Roberto Calderoli.
Abejonių reiškia ir Milanas, Italijos verslo ir finansų sostinė: naujoji vyriausybė sudėliota keistai.
Kabinete nėra ministrų, atstovaujančių Šiaurės Italijai ir galingiems pramonės aglomeratams, palaikantiems trapią Apeninų ekonominę gyvastį.
Naujoji vyriausybė žiūri į Briuselį, nes pagrindiniai politinės galios centrai atsidūrė kairiųjų rankose: ekonomikos ministru paskirtas Roberto Gualtieri – artimas buvusio Europos Centrinio banko vadovo Mario Draghi rėmėjas.
Gynybos ministerijai vadovaus kairysis demokratas, grynas partinis biurokratas Lorenzo Guerini.
Visgi keisčiausiai atrodo Luigi Di Maio – „Penkių žvaigždžių“ judėjimo lyderio karjeros šuolis.
Deklaravusi „profesionalų vyriausybės“ siekį, ši komiko Beppe Grillo įkurta partija į užsienio reikalų ministro postą delegavo 33 metų angliškai sunkiai kalbantį, universiteto nesugebėjusį užbaigti sporto žurnalistą.
